SHQIPTARĖT LUFTUAN QĖ TA BĖJNĖ SHQIPĖRINĖ-SHQIPĖRI

 

 

KU SHTRIHEN KUFIJTĖ E KOMBIT SHQIPTARĖ?

 

Shkruan: Reshat AVDIU ( * ) Preshevė, 20. 11. 2010

 

 

     Nuk ėshtė aspak e mundur dhe e lehtė pėr ta shkruar dhe trajtuar njė temė kombėtare tė Shqipėrisė Etnike, pėr pa e marrė parasysh zhvillimin e saj historik, nėpėr tė cilat krejake kishte kaluar shqipja jonė ndėr shekuj e ndarė dhe e copėtuar nga invadorėt e huaj. Pėr me qenė puna mė e plot, nevojitet me i shpjegua disa veēori si shumė tė rėndėsishme. Para se gjithash ėshtė e rėndėsishme me i pėrshkrua aproksimativisht kufijtė e Shqipėrisė sė Vjetėr Natyrale, ose mė mirė me thanė tė Kombit Shqiptarė. Kufijtė e sotėm tė Shqipėrisė londineze tė cilėt janė shumė mė tė ngushtė, seē duhen tė jenė realisht kėta kufij etnografik shqiptarė. Pėr qėllimin tonė praktikė tė studimit tė rrjedhave historike tė tabu temave tė kahershme duhet me e marrė nė shpjegim pavarėsinė e Shqipėrisė sonė. Nga kjo pikėpamje mundemi me e vazhdua historikun e pėrpjekjeve tė ashpra nėpėr cilat etapa tė vrazhda kishte kaluar ajo. Duke u orvatur mė se njėzet shekuj me luftėra kombėtare pėr ta ruajtur dhe mbrojtur shtrirjen e saj territoriale dhe etnografike. Pėr kėtė mendim tė pėrbashkėt tė shqiptarėve janė shkruar dhe trajtuar tema tė paanshme, pėr trojet e Shqipėrisė sė Vjetėr Natyrale, brenda sė cilės banon dhe gjallėron njė shumicė absolute e etnosit qė e flet gjuhėn shqipe.

     Kėta kufij etnik shqiptarė fillojnė prej buzėdetit Adriatik, dhe atė nga gryka e Shpuzės, pastaj duke vazhduar nė veri tė Tivarit, dhe pėrmbyllen duke e ndjekur drejtimin nė verilindje tė liqenit tė Shkodrės, malet e Tėrgovishtės, (Treguari) tė Shkodrės, Hotit, Grudės, Gucisė, Plavės, Pejės dhe krejt rrafshin verior tė Mitrovicės, e deri nė katundet e Kurshumlisė, dhe tė Prokupjes: Nga aty vija e demarkacionit kufitarė zbret kah jugu deri nė Kumanovė duke e ndjekur pastaj vijėn kufitare nė drejtim tė Shkupit (Yskupit), Monastirit, Kosturit, Artės, Prevezės dhe prapė kjo vij e demarkacionit kufitar bashkohet nė Adriatik. Dhe se nė kėtė qark prej 130.000 km2, jeton etnikumi qind pėr qind shqiptarė. Kėtu janė edhe dy zona heterogjene tė (pėrziera) prej shqiptaro-serbėve, por gjithmonė tė dominuar me njė shumicė tė madhe nga shqiptarėt tė cilat zona shtriheshin ndėrmjet Gjakėvės, Mitrovicės, Novobrdit (Novi-Brodit) Prizrenit. Pastaj edhe fshatrat mes qytetit tė Dibrės, Shkupit dhe Kosturit ishin tė banuara nga shqiptaro-bullgarėt, por edhe kėtu gjithnjė me njė shumicė tė dukshme shqiptare. Kėta kufij tė pėrgjithshėm natyror tė Shqipėrisė nuk ishin trajtuar atėbotė nga ndonjė shqiptarė apo edhe nga ndonjė shqipfolės pinjoll, porse ishin trajtuar nga njė sllav P. F. Bradeska, i cili kėto shėnime i kishte botuar nė “Patermann’s Mitteilungen” nė dhjetor tė vitit 1869, nėntė vite para se tė mbahej Traktati i Shėn Stefanit, dhe kongresi famėkeq i Berlinit mė 1878. P. F. Bradeska, atėbotė e kishte studiuar gjendjen e sllavėve nėn Perandorinė Osmane “Der sllaven in der Turkei”.

     E konsiderojmė kėtė shėnim historik shumė tė vlefshėm mbi caktimin e kufijve tė Shqipėrisė sė Vjetėr Natyrale, dhe se kėta kufij tė vėrtetė tė Shqipėrisė Natyrale kurra kurės nuk ishin lėnė tė pa cenuar nga fqinjėt e saj. Por edhe dėshira e shqiptarėve, pėr tė luftuar pėr Shqipėrinė e tyre etnike nuk kishte pushuar pėr asnjė moment edhe pėr kundėr propagandės pėrgėnjeshtruese pėr njė Shqipėri tė Madhe, nga kombet e ndryshme tė Ballkanit e nė rend tė parė nga sllavėt e jugut dhe ata tė lindjes. Njėzet shekuj luftėra dhe sakrifica tė popullit shqiptarė -Tash sė fundi gjatė hulumtimeve tė materialeve tė shumta nga opinionet e historianėve, gjeografėve dhe etnografėve pėr librin tim tė dytė: “Shqipėria e Vjetėr Verilindore”, u binda thellėsisht dhe shpirtėrisht se Pellazgėt - Ilirėt dhe Trakasit, e kishin populluar gati tėrė Gadishullin Ballkanik, e qė sllavėt e jugut dhe tė lindjes tė prapa Karpateve tė Rusisė, e emėrtuan me toponimin e tyre nė bazė tė malit Ballkan qė gjendet nė Bullgari. Se ai quhej mė parė Gadishulli Ilirik nė jug tė Istrit (Danubit tė sotėm), dhe se shqiptarėt me tė drejtė sot janė pasardhėsit autentik tė pellazgo ilirėve. Nė kėtė mėnyrė, nė shėnimet historike dhe etnografike tė Ballkanit dhe historianėve perėndimor shqiptarėt konsiderohen komb i vėrtetė autokton, i kėtij nėnqielli ballkanik.

     Romakėt, pasi e kalojnė Adriatikun, ndėr tokat Ilire e formojnė principatėn e tyre me emrin Ilirium. E pas shkatėrrimit tė Perandorisė Romake tokat Ilire, kalojnė ndėr njė sundues edhe mė tė egėr nėn Perandorinė e Bizantit. Porse tokat e Shqipėrisė etnike, mbetėn gjithmonė tė kėrcėnuara nga zaptuesit dhe influenca e tė huajve. Duke filluar prej republikave detare qė ishin gjithmonė nė luftė mes veti pėr hegjemonizėm dhe supermacion. Nė shekullin e V, shqiptarėt gjegjėsisht Ilirėt iu nėnshtruan njė zaptuesi tė tretė atyre tė Gotėve, dhe tek mė vonė u kėrcėnuan dhe u atakuan nga hungarezėt dhe avarėt e tyre, ata prapė luftuan dhe qėndruan ndėr trevat e tyre stėrgjyshore. Pasi ranė pėrsėri ndėr njė sundues tjetėr tė atij tė Perandorisė sė Orientit gjatė vitit 535. Iliriani prapė zaptohen nga sundues tjerė tė huaj tė cilėt e synonin detin e saj Adriatik. Kėta bullgar tė ardhur nga Azia futen nga jugu, dhe e zaptojnė Epirin e ri dhe atė tė vjetrin. Kurse serbėt tė ardhur nga ana e pėrtejme e Karpateve tė Rusisė, futen nga veriu, pėrmes grykave tė Kotorrit dhe tė Shkumbinit. Me kėto bisha tė pa civilizuara me trup njeriu dhe gjak ujku ndėr dej, Ilirėt, ndeshen dhe i fillojnė luftėrat e tyre plot 20 shekuj, tė cilat luftėra nuk po ndalen sot e kėsaj dite mes sllavėve tė jugut dhe tė lindjes, dhe shqiptarėve Ilirian.

     I dashur lexues shqiptar,

     jemi kėtu nė shek. e VII, kur popullata Iliriane e numėronte njė etnos prej 15-20 milion frymėsh. Zaptuesit serb, gjithmonė  dhe ēdo herė ishin shumė tė ashpėr dhe mjaft shkatėrrues! Por me tė gjitha kėto masakrime dhe shkatėrrime piromane sllave, shqiptarėt sot e kėsaj dite tė 20 shekujve tė kaluar qėndruan dhe e ruajtėn ndėr malet tona vazhdueshmėrinė e reproduktimit tė tyre gjenetik Ilirian. Sundimi i egėr sllav i Rusisė sė Vaselenes, nė shekullin e XIV, u mund dhe u shpartallua nga sundimi gjigant i Perandorisė Osmane, populli shqiptarė me gjithė se i pakėsuar pėr ka numri prapė se prapė mbeti i gjallė dhe prezent. Nė kohėn e Vaselenes kishtare sllave mė 1219, kur zhvilloheshin ngjarjet e vrullshme mes Bizantit, Serbėve dhe Bullgarėve, kurse Shqipėria, e zhvillonte tregtinė e vet, me vendet perėndimore, e sidomos me Italinė, gjegjėsisht me republikat e saja detare tė Venedikut e tė Amalfes. Duke e shkėmbyer njė sistem marrėdhėniesh, herė ekonomike porse mė tepėr politike, me kėtė sistem marrėdhėniesh pėrtej Adriatikut, qysh prej asaj kohe e mė tutje ky shkėmbim bilateral vazhdoi pa u ndalur asnjėherė.

     Shqipėria mbretėresha jonė, gjithmonė ishte e lakmuar dhe e kėrcėnuar nga hungarezėt dhe normanėt nė shekulli XI. Ndėrsa nga brigjet e Adriatikut ishte synuar nga venedikasit nė kohėn e katarzmės sė kryqėzatave. Kurse nga shekulli XIII dhe XIV, Shqipėria bie nėn sundimin e carėve tė Rusisė, dhe diēka mė vonė rusėt do t’ia kalonin zaptimin e Shqipėrisė vėllezėrve tė tyre,mbretėrve tė Serbisė sė Rashajve, tė cilėt nga viset veriore tė Shqipėrisė pėrhapen nėpėr tokat, gjer nė kohėn e sundimit tė Stefan Dushanit (1331-1355), i cili atėbotė u quajt Car i Rumanisė, Sllovenisė dhe i Shqipėrisė. Atėbotė edhe trevat e Kosovės ishin nė kuadėr tė shtetit dhe Perandorisė Bizantine, dhe kėshtu mbetėn nė gjirin e saj deri nė pushtimin e saj nga ana e serbėve tė dinastisė sė Stefan Nemanjės, gjatė gjysmės sė dytė tė shekullit XII, ky sundim sllavo-rus, i Vaselenes do tė zgjaste edhe gjatė gjysmės sė parė tė shekullit XIII. Fronin e mbretėrisė serbe tė Rashajve tė Nemaniqėve e kishte trashėguar Car Dushani, i cili ishte kurorėzua nė Shkup, nė vitin 1346, pėr mbret tė serbėve dhe popujve tjerė tė Ballkanit. Atėbotė mbreti sllavo-serb Stefan Dushani e zallahisė (flistė) gjuhėn e vjetėr sllave, kurse si gjuhė zyrtare me tė cilėn shėrbehej nė arenėn diplomatike ishte gjuha greke. Ai me ushtrinė e tij mercenare, e pėrbėrė nga popujt e Ballkanit si tė serbėve, vllehve, bullgarėve shqiptarėve etj. Do t’i  okuponte shumė vende tė Gadishullit Ballkanik, porse sundimi serb nė trevat shqiptare ishte njė shekullor dhe kishte pėrfunduar mė 1455. Porse edhe atėherė shumė prej trojeve shqiptare, luftėrat e tyre nuk i ndalėn kundėr sllavėve tė jugut dhe tė lindjes, pėr ta shkatėrruar sundimin e tyre.

     Lidhur me sundimin serb tė Vaselenės, gjatė mesjetės nga ane e historianėve sllavė ka keqinterpretime tė thuash skandaloze. Pikėrisht, pėr kėto devijime serbo-sllave, pėr tė kaluarėn shqiptare tė mesjetės, historiani ynė i urtė, Dr. Muhamet Tėrnava nė librin e tij pėr mesjetėn shprehet kėshtu: “Vetvetiu imponohet nevoja e domosdoshme e diferencimit sa mė tė madh nga rezultatet e historiografisė borgjeze (tė skolastikės mesjetare serbe-vėr. r. a.), sepse rezultatet e saj tė gabuara na e mbushin mendjen se ēfarė dėmi mund tė ketė dija nė pėrgjithėsi, e sidomos kjo e historisė, kur asaj i ngushtohen kanalet e frymėmarrjes nga presioni i politikės sė kohės, me ē’rast dijetari udhėhiqet nga ndjenjat e jo nga arsyeja e shėndoshė shkencore. (Dr. M. Tėrnava, Popullsia e Kosovės gjatė shekujve XIV-XVI, Prishtinė, 1995. fq. 19). Shqipėria e mesme dhe ajo e jugut gjatė kėtyre shekujve do tė kalonte dhe binte nėn sundimin e mbretėrive tė Svevėve dhe tė Siēiljeve, ky sundim, do tė zgjaste gjer nė pėrparimin e Perandorisė Osmane nė Gadi-shullin Ballkanik. Me sulmin e parė tė turqve, do tė shembej principata mė e madhe e Balshajve, porse edhe zaptimi i serbėve do tė zvogėlohej jo vetėm se nė territoret shqiptare tė Tivarit dhe Ulqinit, por edhe nė viset tjera shqiptare tė Drinit dhe Shkodrės. Kurse gjatė shekujve XIV dhe XV, brigjet e Adriatikut gjithashtu do tė zaptoheshin nga venedikasit si: Durrėsi, Lezha, Kruja, Pulaj, Vlora, Parga, Butrinti, Ulqini dhe i gjithė bregdeti shqiptar, me atė tė Tivarit e deri nė grykėn e Kotorrit.

     A ishin me tė vėrtetė Ilirianėt paraardhėsit e Shqiptarėve tė sotėm?

     Gjatė vitit 1945 nė Shqipėrinė e Re, tė Enver Hoxhės, kishin filluar eksplorimet e para arkeologjike me synim dhe potencė pėr tė zbuluar dhe argumentuar realitetin e rrjedhės sė lidhshmėrisė tė shqiptarėve tė sotėm bashkėkohor dhe Ilirianėt tė stėrlashtė. Kėtu opinionet e hulumtuesve arkeologjik rreth rrjedhės shqiptare janė tė ndara, nėse ilirėt janė apo jo, stėrgjyshėrit  e shqiptarėve tė sotėm. Tash sė fundi pohohet se nga shekulli i shtatė para erės sonė disa fise, e kishin gjuhėn dhe kulturėn e pėrbashkėt ilire tė cilėt e banonin hapėsirėn e Shqipėrisė sė sotme. Ndėrsa studiuesit e lashtė tė antikitetit, i pėrshkruajnė ilirėt tė cilėt e popullojnė me shumicė tė madhe gadishullin ballkanik deri nė veri tė lumit Danub. Porse ēėshtja ka mbetur diskutabile nėse zona e quajtur Epir (greqisht tokė apo terr latinisht), territore kėto nė jug tė Shqipėrisė, kanė qenė tė banuara nga grekėt (helenėt) apo ilirėt. Ka tė ngjarė si grekėt ashtu edhe ilirėt tė janė shpėrndarė kryesisht nėpėr ato territore tė larmishme qė ekzistojnė edhe sot e kėsaj kohe. Qė para erės sė re, gjatė shekujve shtatė dhe gjashtė (VII-VI), tregtarėt kolonizator helen-grekė, kishin filluar t’i okuponin dhe ngritin kolonitė e tyre nėpėr bregdetin shqiptar si nė Durrachium (Durrės), Apolloni dhe nė Butrint. Kėto qytete tė kolonizuara shqiptare nga grekėt gradualisht kishin filluar tė bėnin lidhje tregtare edhe me fiset tjera ilire qė jetonin nė brendi tė Shqipėrisė, dhe nė rend tė parė me qytetin Lisusi-Lezha, e qė ishte bėrė qendra mė e fuqishme e shtetit ilir tė Ardianėve. Kurse qė nga shekulli i tretė para erės sė re Shkodra (Scutari) ishte bėrė kryeqyteti i Adrianėve, dhe si kryeqendėr e tillė, mbeti gjer pas vitit 168 para erės sė re, “kur Iliria iu dorėzua pushtetit romak”. 1

     Nė pėrbėrje tė Ardianėve bėnin pjesė njė grup i madh fisesh ilire tė cilėt qė nga shekulli i katėrt para erės sė re filluan tė njiheshin si piratėt e parė deti dhe atė nėpėr brigjet e Peloponezit. Atėbotė nuk kishte ndonjė kufi i pėrcaktuar tė etnitetit gjeografik apo etnografik tė shqiptarėve dhe grekėve. Mbretėria e shtetit tė Ardianėve ishte i pėrēarė,  territoret qė i pėrfshinte kjo dinasti ilire ishin nė Shqipėrinė qendrore, dhe njėkohėsisht ishin pjesė pėrbėrėse e provincializmit romak tė Maqedonisė. Mė pastaj romakėt nėpėr kėto provinca tė Ardianėve e ndėrtuan Via Egnatia-n, qė ishte njėra ndėr rrugėt mė tė njohur atėbotė. Ku dy degėt e saj fillonin nga Apolonia dhe Durrėsi, tė cilat degė pastaj bashkoheshin afėr Elbasanit, pėr tė vazhduar pastaj drejtimin e saj pėrgjatė lumit Shkumbin,duke e qarkuar liqenin e Ohrit dhe pėr tė vazhduar mė tej deri nė Selanik, dhe pėr tė pėrfunduar nė Bizant. “Nė shekullin e IV, trojet e Ilirisė ishin tė ndarė nė njėmbėdhjetė provinca, katėr provincat jugore ishin: Prevalitania, Dardania, Epiri i Ri dhe Epiri i Vjetėr. Shqipėria e sotme qendrore ėshtė nė themelet e Epirit tė Ri, ku si metropol tė saj e kishte Dyrrasin (Durrėsin), dhe shumicėn e Prevalitanisė dhe pjesėt e dy provincave tjera. Kur perandoria u nda nė pjesėn lindore dhe perėndimore nė vitin 395 tė erės sonė, Iliria jugore iu bashkua Perandorisė Lindore dhe Kishės Lindore, ndėrsa Iliria Veriore iu bashkua Perandorisė Perėndimore, dhe autoritetit klerik tė Papės”. 2  Siē thamė edhe mė lartė gjatė shekujve III dhe IV, tė erės sonė, trevat ilire do tė pėsonin pushtime tė shumta nga Hunėt, Visigotėt dhe Ostrogotėt. “Pėrhapja sllavėve nė Ballkanin jugor pas njė rrethimi tė pasuksesshėm tė Selanikut nė vitin 586, ēoi nė pushtimin sllav tė Prevalitanisė dhe trevave nė jug tė lumit Shkumbin, gjė qė dėshmohet nga njė sėrė emėrtimesh vendore me origjinė sllave”. 3

 

    ﺹ ﺹ

 

1. Harding A., “The Prehistoric Backgraund of Illyrian Albania”, and Tom Winnfrith(ed), Perspektives on Albania London, 1999, pages 14-28.

2. Hill, S., “Byzantium and the Emergence of Albania,” and Winnfrith (ed), Perspectives on Albania, London, 1992 pages 14-28.

3. Wilkes, J., “The Illirians”, Oxfort, 1992, pages 273.

 

* ) Autori ėshtė i burgosur politikė, njėherit edhe kryetar i “Shoqatės sė Muhaxhirėve tė Preshevės”.

 

 

…