SHQIPTARĖT LUFTUAN QĖ TA BĖJNĖ  SHQIPĖRINĖ-SHQIPĖRI”

 

_______________________________________________________________________________________________

 

BUJANOCI VENDBANIM I LASHTĖ

I SHQIPĖRISĖ VERILINDORE

 

Shkruan: Reshat AVDIU ( * )

_______________________________________________________________________________________________

 

Shikoni: Harta e Bujanocit

 

 

BUJANOCI - konsiderohet si vendbanim i lashtė. Dokumentet mesjetare serbe e pėrmendin qysh nė vitin 1381. Disa shekuj ka qenė fshat i vogėl. Sipas defterėve osman tė vitit 1519, Bujanoci, i ka pasur 32 shtėpi, kursa me regjistrimin e vitin 1570, pėsėri ai i  kishte 32 shtėpi. Duke e falėnderuar pozitėn teje tė volitshme gjeografike pėrpos Vrajės, e cila ishte kryeqendra e zhupės ( famullisė) edhe Bujanoci, bėhet qendėr tregtare dhe zejtare. Edhe Dr. Mihajllo Kostiqi nė punimin e tij gjeografike; ”Lugina e Vrajės dhe e Bujanocė” e botuar nė “Korrierin e Vrajės” Nr. IV, fq. 194, thotė se: Bujanoci ėshtė dalluar si vendbanim me ekonomi tė zhvilluar ku luante paraja dhe ėshtė fakt se Bujanoci qysh nė shekullin e XVI, ka qenė qytezė[1] .

         Edhe ky regjion i Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, gjatė sundimit turk i kishte takuar Kazasė sė Preshevės. I cili shtrihej dhe kufizohet nga ana e djathtė me Xhaden e Mithat Pashait, qė shkon nga Vraja pėr Kumanovė, gjithashtu Bujanoci, shtrihej edhe kufizohet nga ana e majtė me lumin e Tėrnocit. Pozita e tij gjeografike, ėshtė shumė e pėrshtatshme, veēanėrisht bukurinė e tij impozante ia jep gjelbėrimi nga njė anė dhe nga ana tjetėr bukurinė kėtij qyteti shqiptarė ia shton edhe mė tepėr Morava dhe lumi i Tėrnocės. Nė drejtim tė kėtij lumi nga Bujanoci, atėbotė kishte shumė shelgje, plepa dhe kopshte tė bukura me plot perime tė varieteteve tė ndryshme. Dhe se m’u pėr kėtė Bujanoci, njihej edhe si qytezė e gjelbėrt, sepse kishte shumė florė  tė botės bimore.

         Bujanoci kur vėshtrohet nga vendbanimet e pėrafėrta kryesisht nga stacioni hekurudhor i Bozhinjevcit sipas Vasileviqit, kishte njė pamje tė njėrit nga qytetet mė tė bukura nė Kazanė e Preshevės dhe nė  Qarkun e Vrajės. Fushėn e rrafshėt dhe tė begat tė Bujanocit e lagin dy lumenj: Morava dhe lumi i Tėrnocit. Lumi i Tėrnocit  atėbotė rridhte nėpėr njė pjesė tė Bujanocit, ndėrsa mė 1906, ky lum e kishte shpėrthyer shtratin e tij, atje mbi kėtė fshat dhe  kishte bėrė pėrmbytje tė mėdha nėpėr fushėn e Bujanocit, dhe se dėmet atėbotė ishin tė konsiderueshme.

         Bujanoci nuk ka livadhe, as kullosa dhe as male, diēka male kishte pasur nė ngastrat tokėsore tė Bogdanocit dhe se banorėt shkie tė karpateve, shqiptarėve tė Bujanocės, u’a kishin ndaluar, dhe mė vonė do t’ua merrnin malet dhe zabelet me dhunė tė pėrkrahur dhe shtytur nga qeveria turke dhe nga ajo serbe. Banorėt shqiptarė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore tė Bujanocės qė atėherė, drutė pėr ngrohje kishin filluar t’i blinin nga fshatarėt shqiptarė rreth e pėrqark Tėrnocės dhe Bujanocės. Si nga fshatarėt e Dobrosinit, Bilinicės, Verbanit dhe nga Nasalca. Ndėrsa njė pjesė e qytetarėve tė Bujanocit, kėtė lėndė djegėse si shumė tė nevojshme atėbotė e blinin nė vetė qytetin e Bujanocit. Edhe kjo ishte njė metodė nga shumė metodat tjera  tė serbėve, qė ishin pėrdorur gjatė vitit 1877/78, ndaj 813.000 shqiptarėve tjerė nga tė 714 vendbanimet shqiptare tė Nishit, Leskocit, Vrajės etj.

         Bujanoci, i Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, do tė ndahej atėbotė nė dy pjesė: Bujanoci si fshat dhe Bujanoci si qytezė. Edhe Jeta e banorėve tė saj, ishte e ndarė dhe e veēuar nga njėra tjetra.

         Gjersa Bujanoca ende ishte si fshat, i takonte kategorisė dhe tipit tė fshatrave tė dendura dhe m’u pėr kėtė dendėsi tė popullatės. Bujanoci kishte filluar ta humbiste karakterin dhe veēorinė si fshat dhe do tė kalonte Bujanoci, si qytezė e bukur dhe me plot gjelbėrim nė kėtė pjesė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore qė nga Molla e Kuqe e Aliksincit e gjer nė Selanik. Ajo atėbotė do tė ndahej nė tetė mėhalla, shiko tetė mėhalla,  kjo do tė thotė shumė pėr atė zaman, lagjet e Bujanocit atėherė ishin: “Lagjja e Bekrive”, “Lagjja e Bellēajve” “Lagjja e  Shelajve”, “Lagjja e Tusunėve”, “Lagjja e Kėrstinės”, Lagjja e Epėrme”, “Lagjja Turke” “Lagjja e Shqiptarėve”.

         Lagjja mė e vjetėr e Bujanocės, ėshtė ajo e Bekrive, sipas rrėfimeve tė disa pleqve tė moshuar, ai ishte rritur dhe shtuar nga dy shtėpi tė vetme qė i kishte nė fillim,do tė shtohej dhe rritej nė 36 shtėpi shqiptare, kuptohet ky shtim ishte para viteve 1878-1895. Ndėrsa si lagje e dytė, pėr nga madhėsia merret Lagjja e Belēit-Bardhecit, apo Lagjja e Shelajve, ndėrsa Lagjja e Epėrme, mė parė ishte quajtur Lagjja e Bautit.

         Lagjet e Bujanocit nė Shqipėrinė e Vjetėr Verilindore, e kanė pasur zanafillėn e tyre para 100-150 vjetėve tė shekullit XIX. Lagjja mė e re e kėsaj qyteze mesjetare ishte ajo turke (shqiptare-v. a.), kjo lagje, ishte formuar qysh se Bujanoci, do tė shndėrrohej nė qendėr tė fuqishme tregtare nė kėtė pjesė tė Shqipėrisė, nė Pashallėkun e Vrajės e mė gjerė nėpėr tėrė Arnautllėkun e Toplicės tė Sanxhakut tė Nishit. Kėtė lagje e kanė formuar: “Shqiptarėt, e vendbanimeve qė ishin pėrreth Bujanocės dhe shqiptarėt muhaxhir nga Qarku i Vrajės dhe nga disa turq.“Dhe se ajo tash pėr tash ėshtė lagjja mė e madhe nė kėtė regjion; tash i ka 119 shtėpi, nė tė jetojnė vetėm se shqiptarėt dhe turqit”[2] .

         Nė 150 vjetėt e fundit tė shekullit XIX, Bujanoci, e kishte zėnė fillin dhe ishte formuar si qytezė. Titullin (midarin) e kishte fituar mė 1901, si qytet me qendėr tregtare dhe me administratė civile. Qė nga ajo kohė Bujanoci, do ta fillonte rregullimin e tij sipas sistemit tė qytezės turke gjegjėsisht shqiptare. Atėbotė, ky vendbanim urban shqiptarė e ka pasur njė lloj linje rregullative, dhe kjo mė sė tepėrmi dėshmohej dhe bazohet nga vet fakti se kjo qendėr urbane e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, do ta fitonte e para ēarshinė e saj kryesore. Bujanoci, atėbotė sipas Vasileviqit, pėrbėhej nga dy rrugė kryesore qė kryqėzoheshin mes veti, dhe se kjo qendėr urbane shqiptare i kishte 130 dyqane. Siē do tė ishin; punėtori tė llojeve tė ndryshme veprimtarie si shėrbime hoteliere, gjegjėsisht hane dhe mejhane tė ndryshme.

         Pėr njė kohė tė shkurtėr nė Bujanoc, do tė ndėrtoheshin shtėpi mjaft tė bukura dhe ndėrtesa tė shėrbimeve tjera publike tė cilat sipas J. H. Vasileviqit ishin tė ndėrtuara me material mjaft tė fortė. Siē ishin ndėrtesa e huqumetit (bujtina) dhe shkolla shqiptaro-turke ruzhdije. Tė cilėn shkollė, serbėt mė vonė do ta mbyllnin dhe rrėnonin pėrfundimisht pėr kėtė shkollė dhe objektet tjera shqiptare tė arsimit kemi bėrė fjalė nė librin[3].

         Gjatė vitit 1884, kėtu nė Bujanoc, ishte ngritur njė xhami dhe njė teqe. Xhamianė e kishte ngritur nė qendėr tė Bujanocit, Zaim Aga-Vraja, muhaxhir ky i shpėrngulur me dhunė dhe terror si edhe shumė familje tjera shqiptare nga ky qytet mesjetar i Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Zaim Aga-Arnauti, ishte edhe pronar i dy ēifligjeve tė tij, qė i kishte ngritur me parat tij vetjake nė Levosojė dhe Radovnicė. Nė Bujanoc atėbotė, siē thamė edhe mė lart, kishin filluar tė ngriteshin shtėpi tė reja dhe tė bukura private dy katshe, nė kėtė lėmi tė arkitekturės pėrparėsi kanė pasur veēanėrisht turqit dhe shqiptarėt. Vasileviqi thotė se edhe serbėt vendor, kanė shtėpi  tė bukura (kėta serb qė ky historian nga Vraja, i zė nė gojė, janė shqiptarė ortodoks qė  ishin konvertuar nė serbė gjer atėherė e jo serbė karpatjan egėrsia me trup njeriu dhe gjak ujku shkatėrrimtar ndėr dej. Mejhanet dhe ndėrtimet tjera arkitekturale ishin tė rregulluara nė stilin e Qupėrlisė dhe tė Selanikut. Industri vendore Bujanoci, nuk kishte fare, pėrveēse tjerrjes dhe dredhjes sė konopit (cannabis sativės). Industri kjo manufakturale e konoptarisė, nė bazė tė prodhimit tė kanabisit  Bujanoci, kishte filluar tė njihej si vend shumė i fortė nė kėtė lėmi, nė tėrė Kazanė e Vrajės dhe  Arnautllėkun tė Nishit.

         Me pėrfundimin e luftėrave serbo-turke dhe dėbimin me dhunė dhe terror tė popullatės shqiptare autoktone, nga trojet e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore gjatė viteve 1875-1878. Bujanoci pėrfundimisht e kishte ndrydhur dhe shtyrė Vrajėn, nė margjinė tė kohės dhe do tė bėhej Bujanoci i Arbėrisė  sė Vjetėr Verilindore, qendra kryesore e industrisė sė kanabisit dhe tregtisė me kėtė bimė industriale gjegjėsisht tė manifakturės sė feudalizmit tė vonė nė kėtė pjesė tė Shqipėrisė. Nė punėtoritė e Bujanocit vetėm se pėrpunohej kanabisi nė sixhima, puna tjetėr finale bėhej nė Vrajė, gjer nė pėrkufizimet kufitare mes Serbisė dhe Turqisė mė 1878-1879. Pėrveēse, konoptarisė atėbotė nė Bujanoc, kishin qenė edhe tė gjitha mjeshtėritė tjera primitive manufaturale siē ishin: poēaria, karroceria kaceria, samarxhinj, pastaj mjeshtėria e kėpucėtarisė atėbotė me kėtė mjeshtri artizanale merreshin 12 dyqane, ndėrsa me veprimtarinė e abaxhinjve (zhguntarisė), merreshin dhe punonin gjashtė punėtori, kėto dy mjeshtri feudale nė Bujanoc sipas Vasileviqit i kishin sjellė tė huajt.

         Legjenda mbi konoptarinė e kanabisit, nė kėtė qytezė tė Shqipėrisė kishte lindur dhe mbijetuar, nė kėtė mėnyrė kinse Zoti, kishte vendosur ta dėbonte djallin nga kjo botė, nė ndihmė Zotit sipas legjendės gėnjeshtare serbe, do t’i dilte Shėn Sava, ku do ta pėrdridhte njė lloj litari nga rėra, me tė cilin litar do tė lidhej djalli. Kinse gjer atėherė ende nuk dihej asgjė pėr kėtė bimė industriale dhe qė nga ajo kohė Zoti, e kishte krijuar kanabisin, qė t’i dilte nė ndihmė  njerėzimit, nėse djalli do tė dukej edhe ndonjėherė nė mesin e njerėzimit, kėto janė pallavra kishtare serbe dhe tė Vasileviqit.

         E tėrė prodhimtaria nga kanabisi, nga ky regjion i Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, ėshtė distribuuar dhe ishte shitur atėherė nė Vrajė. Dhe se Vraja, jepte pėr ēdo vit 40000-50000 barra kuajsh, kanabis sativa tė pėrpunuar sa nė litar dhe prodhime tjera si shumė te nevojshme pėr atė kohė. Litarėt e prodhuar lidheshin nė dengje (stiva) dhe se ēdo stivė ishte e rėndė 40-50 okė. Sipas J. H. Vasileviqit, “deri nga fundi i luftėrave serbo-turke tė viteve 1876-1878. Ky nėnprodukt nga kanabisi mė sė tepėrmi pėrdorej dhe harxhohej nė Bullgari, Thesali nė Greqi dhe nėpėr shumė vende tjera tė Gadishullit Ballkanik”[4] .

         Prodhimtaria nga kanabisi nga Vraja, bartej dhe distribuohej nga qiraxhinjtė e pėrhershėm nga Vllasina. Ndėrsa qiraxhinjtė nomadė grekė dhe cincarėt vlleh nga Klisurica i bartnin prodhimet nga kanabisi pėr nė Maqedoni, apo siē quhej atėbotė Rumelia Turke. Vetėm se Vllasina ky regjion ka dhėnė 700-800 kuaj bartės rabaxhillėku nga shqiptarėt autokton i kėtyre rretheve tė Vllasinės dhe Masuricės. Viteve tė mė hershme sasia mė e madhe e kėtij nėnprodukti manifaktural nga kanabisi ėshtė harxhuar nė Uzuncevė dhe Thraki. Me kėtė prodhim ėshtė bėrė edhe kėmbimi nėpėr kėto vende, me prodhime tjera tė nevojshme pėr nevojat e popullatės nė kėtė anė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, si nėpėr kazatė e Nishit, Pirotit, Kurshumlisė, Toplicės, Prokupjes, Leskocės, Vrajės, Bujanocės, Preshevės, pastaj tė kazave  tė Iliridės tė Shqipėrisė. Kėto  prodhime manufakturale  nga kanabisit shiteshin dhe harxhoheshin edhe nė Bosnje qė ishte gjer atėherė nėn kolonializmin dhe hegjemonizmin austro-hungarez. Kjo industri manufakturale e stadit tė feudalizmit, kishte filluar tė shthurej dhe degradohej gradualisht, qysh se kur kishin filluar nė Ballkan tė ngriheshin linja te reja hekurudhore. Ēdo zbulim i ri nė shkencė dhe teknikė, gjithmonė i hedh nė margjinė prodhimet e vjetra manufaturale si tė degraduara dhe fillohet tė prodhohet me mjete tė reja ku sasia dhe cilėsia e prodhimeve, do tė jetė i njė cilėsie dhe sasie me tė mirė dhe mė tė madhe.

         Gjithmonė e vjetra, shembet, dhe se mbi gėrmadhat e saja, lindė e reja-progresivja. Edhe Don Kishoti i Manēės nga M. D. Servantesi i sulet mė shtizė elisės sė mullirit tė erės, qė ta ndalte dhe tė luftonte me atė gjigant tė shpikjes njerėzore. Ama i gjori Don, do ta pėsonte, elisa e mullirit ia kishte thyer shtizėn e tij, dhe e kishte rrėzuar pėr tokė, e mulliri i erės prapė kishte vazhduar tė bluante dhe rrotullohej edhe matej. Pastaj Kisha Kardinale e Romės, nė mesjetė, do ta digjte mbi turrėn e drunjve fizicientin Xhordano Brunon, se e kishte shpikur dhe bazuar tezėn e heliocentrizmit. Priftėrinjtė injorant, i luteshin Brunos qė ta ndryshonte mendimin e tij, e Kisha e Romės do t’ia falte jetėn atij, dhe tė thoshte se planetėt me diellin sillen rreth tokės, d.m.th. teza kishtare prapanike e geocentrizmit. Unė po them si urdhėroni ju, ama se toka me planetėt tjera prapė sillen rreth diellit. Brunoja do ta pėsonte shumė keq, Kisha e Romės e kishte ekzekutuar me metodėn e inkuizicionit duke e djegur pėr sė gjalli mbi turrėn e drunjve! Trupi i Brunos, gjer sa digjej atėbotė kishte filluar tė jepte dritė tė fortė mbi shkencėn dhe teknikėn njerėzore. Megjithėse ēdo e arritur nė shkencė dhe teknik shpesh herė u pagua edhe me ēmimin e jetės porse ato tė arritura gjithmonė dhe mė tepėr u avancuan dhe gjetėn aplikim ne tė mirė tė jetės njerėzore. Edhe nė Bujanocin tonė me ngritjen e linjės hekurudhore dhe aplikimin e makinave me avull, jeta kishte filluar tė ishte mė e lehte dhe mė progresive nė tė gjitha lėmit.

          Nė Bujanoc, atėherė edhe sot zhvillohet njė tregti shumė e fortė, nga vet fakti se kėtu gjithmonė ka luajtur paraja, mė sė tepėrmi atėbotė jan tregtuar nėnproduktet e nxjerra nga kanabisi, pastaj ėshtė tregtuar edhe sot tregtohet me kafshė tė imta dhe tė mėdha, pastaj shitja dhe blerja e llojeve tė ndryshme tė drithėrave. Sipas J. H. Vasileviqit “kanabisi kėtu shitej nga i tėrė regjioni dhe atė pėr gjatė tėrė vitit nė pazarin e tij, ēdo person i kėsaj veprimtarie manufakturale, sado qė tė dridhte dhe tjerrte prodhime nga kanabisi nė pazarin e Bujanocit shitej pėr njė ditė, pastaj qysh se kur mbahej mend pazari bėhej tė hėnave”[5].

         Nė Bujanoc, tregtarėt pas prodhimeve tė kanabisit vinin gjer edhe nga vendet mė jugore tė Gadishullit Ilirik, siē ishin: grekėt, ēifutėt, turqit. Kėtu pastaj vinin dhe tregtonin nė kėtė treg edhe tregtarė nga Serbia dhe se pas dėbimit tė shqiptarėve autokton nga Qarku i Vrajės dhe nga Toplica e sanxhakut tė dikurshėm tė Nishit, gjegjėsisht nga trojet e vjetra tė Shqipėrisė Verilindore. Serbėt qė atėherė kishin filluar vetė ta tregtonin kėtė nėnprodukt tė kanabisit dhe e shpėrndanin pastaj kėtė gjithė andej nėpėr memleqetin tonė tė vjetėr. Muhaxhirėt tanė do tė dėboheshin dhunshėm nga kohorda e ushtrisė piromane dhe vrastare e Sodomės Serbi, se ajo atėbotė tentonte dhe synonte tė shėndrrohej nė shtet tė pastėr njė nacional serb, i pastruar pėrfundimisht nga popujt tjerė autokton dhe nuk donte Millan Obrenoviqi qė Serbia e tij, tė shėndrrohej nė Kaukaz me shumė popuj dhe minoritete tjera.

         Bujanoci, me kohė me nėnproduktet e kanabisit pėrfundimisht i kishte dhėnė njė shtytje tė furishme tregtare atėbotė Vrajės, Leskocit, Nishit, deri para pėrkufizimeve tė dhunshme mes Turqisė dhe Serbisė me lėshimet dhe devijimet nė dėm te trojeve tona tė vjetra tė Shqipėrisė nga Kongresi i Berlinit tė 13 qershor tė vitit 1878.

         Tregtarėt nga Gjilani, me tregtinė e kafshėve dhe tė drithėrave, do tė hidheshin nė margjinė nga tregtarėt e Bujanocit. Nė pazarin e saj vinin njerėzit sipas J. H. Vasileviqit nga “rrethina e Gjilanit dhe mė gjerė, ndėrsa si artikull tjetėr i rėndėsishėm i cili shitej e blihej nė pazarin e Bujanocit, ishin kafshėt ato nė Bujanoc atėherė silleshin gjithandej nga Kazaja e Preshevės, dhe nga fshatrat pėr rreth Gjilanit, pastaj edhe nga vetė Gjilani. Ato mė sė tepėrmi i blinin tregtarėt nga jashtė; diē me tregtinė e kafshėve merreshin tregtarėt shqiptarė nga Tėrnoca dhe Presheva, ato kafshė tė blera nė pazarin e Bujanocės, pėrcilleshin pėr nė tregjet e Qupurlisė (Koēanes-v.a.) dhe tė Pėrlepės etj. Ndėrsa prodhimet e drithėrave atėbotė i blinin vetėm se tregtarėt e huaj, ndėrsa popullata autoktone nė pėrgjithėsi nuk merreshin me kurrfarė tregtie dhe as me ndonjė mjeshtri tjetėr, ata edhe matej pa ndėrprerė merreshin me bujqėsi dhe me dredhjen dhe tjerrjen e litarėve dhe jetohej ashtu siē kishin jetuar edhe para 30 viteve, kurse Bujanoci, kishte qenė si fshat i madh.

         Ēdo serb nė Bujanoc, e ka tokėn e tij dhe se fshatari mė i pasur serb i ka nga 76 dynym tokė ndėrsa ai mė i varfėri nga 7 dynym, duke e shqyrtuar tė drejtėn agrare dhe mardhėnjet nė kėtė anė tė kėtij regjioni kemi hasur se edhe nė kėtė fshat-qytezė ka serb tė cilėt i posedojnė tapitė, porse nuk kanė tokė. Dhe se atė tokė ose ia kanė lėvruar fqinjėt shqiptarė, apo i kanė shtypur sunduesit e ēifligjeve, siē ishte Hysen pashai i Vrajės dhe trashėgimtarėt i tij dhe kinse pastaj atė tokė ia kanė shitur tjerėve”[6].

         Edhe shqiptarėt, nga trojet e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, i kishin edhe ata tapitė e pasurive tė tyre nė kazatė e Nishit, Prokupjes, Pirotit, Kurshumlisė, Leskocit Vrajės etj. Ato nuk vlejtėn as pėr pesė pare   pėr muhaxhirėt tanė siē thotė njė fjalė e urtė kėtu tek ne Bujanocė dhe Tėrnoc. Porse kohorda vrastare e ushtrisė dhe xhandarmėrisė obrenoviēiane, pėr tri javė rresht nėpėr atė dimėr te egėr ku temperatura kishte zbritur shumė nėn zero, saqė druajt kishin filluar tė pėlcitshin e tė ēaheshin si me sėpatė i dėbuan kėta banor autokton pa asnjė dhimbje njerėzore.Tė gjithė ata shqiptarė tė dėbuar dhunshėm nga shtėpitė dhe pasurit e tyre tė patjetėrsueshme, nga Shqipėria e Vjetėr Verilindore, pėr njė moment atėbotė kishin mbetur pa asgjė pas shpirtit tė tyre, kishin mbetur nė mėshirėn e pamėshirės. Ashtu nė borė e shi, bukė nuk kishin pėr tė ngrėnė as edhe strehe pėr t’i mbrojtur bare jetimėt e muhaxhirėve tė vrarė nė luftėrat gjithė andej nėpėr Shqipėrinė e Vjetėr Verilindore nė mbrojtje tė pragut tė  shtėpisė. As hoxha  tallkynin s’mundi t’ia thirrte tė gjithėve se muhaxhirėt vdisnin aq shumė nga acari dhe uria, atėbotė nga 80-100 vetė, grumbulloheshin nė gomilla (togje), mbuloheshin me borė. Sepse pėr varre as qė bėhej fjalė, sepse toka ishte tej mase e ngrirė saqė vetėm se me spatė mund tė pritej. Mė tepėr se 70.000 shqiptarė ishin vrarė dhe masakruar nėpėr shtėpitė dhe pasuritė e tyre tė patjetėrsueshme.

         I dashur lexues, muhaxhirėt tanė tė vuajtjeve golgotjane, i qanin dhe i vajtonin mė pakė ata qė kishin vdekur, por mė tepėr e qanin dhe e mallkonin veten qė gjallė e pėr gazep qė kishin mbetur qė tė vuanin edhe mė tutje. Ndėr muhaxhirėt e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, kishte lindur dhe mbijetuar apoteoza: “se ma mirė ėshtė sot me vdekė, sesa gjallė e pėr gazep me met”!

Politika grabitqare dhe ekspansioniste  e shkuat karpatjan, do t’ia arrinte qėllimit tė tij, me nė shtytjen e fuqive tė mėdha evropiane dhe me nxitjen e Rusisė Cariste.Qė me zjarr e hekur dhe pa kurrfarė  mėshire, qė t’i dėbonte mė tepėr se 700 vendbanime etnike shqiptare nga Arnaullėku i Nishit,Pirotit,Ak Pallankės,Kurshumlisė,Prokupjes, Leskoci, Vrajės etj.

         Edhe kur kishte pėrfunduar lufta e vitit 1877/78. Disa shqiptarė qė ishin larguar nga shtėpitė dhe pasuritė e tyre, qė kishte qenė tapijalno tė tyre, tė cilėt ishin strehuar gjer atėherė nėpėr male, duke pritur dhe  shpresuar ishte ēka ishte, lufta kishte mbaruar dhe ishalla shkau mė nuk na ngucė por shqiptarėt tanė si duket e kishin ngushėlluar, vet-vetėn kot sė koti .

         Ushtria dhe Qeveria e Millan Obrenoviqit, i shpėrnguli edhe kėta shqiptarė tė pafajshėm. Ndėrsa J. H. Vasileviqi, qanė dhe derdhė lot krokodili nė librin e tij me titull tendencioz, “Južna Stara Srbija” pėr serbėt tė cilėt i gėzonin tė gjitha privilegjet e mundėshme nėn administratėn turke atėbotė. Me kėtė titull ai i kishte emėrtuar, trojet e vjetra tė Shqipėrisė Verilindore apo siē do tė ishte mė reale tė quheshin “Severoistočne Teritorije Stare Albanije”.

         Kjo terminologji mitomane serbe nuk ka lindur nga J. H. Vasileviqi, porse fillet e saja si “Stara Serbi” i ka qysh nga viti 1827. Nė tė cilėn hartė Serbia, e ardhshme donte ta fuste njė pjesė tė Shqipėrisė Veriore, dhe atė kryesisht vilajetin e Kosovės mė atė tė Manastirit. Kjo hartė ekspansioniste ishte shfaqur botėrisht nė Principatėn Serbe tė Mihajllo Obrenoviqit mė 1830, e cila ishte botuar nė Beograd atėbotė nga Jovan Bukareski.Ndėrsa nė hartėn gjeografike tė Vuk Kogjiēit-Karaxhiqit, e cila hartė ishte botuar po ashtu nė Beograd, mė 1827, Serbia e Vjetėr, akoma nuk ekzistonte. Nuk ėshtė hera e parė qė shtetet tė cilat lakmojnė nė pushtimin e tokave tė huaja. Krijojnė emėrtime tė reja fetare, kėtu nė kėtė rast nga kisha autoqefale sllavo-serbo-ruse, qė me mund pastaj me ia lehtėsuar vetes njė rrjedhė opinionesh nė favor tė ardhmėrisė sė tyre.

“Bujanocasit, e vjetėr kura-kurės nuk kishin qenė as dyqanxhinj dhe as zejtar, por aq mė pak kishin qenė mehanxhinjė; ata nė pėrgjithėsi janė,element konservator, ata nuk e braktisin as edhe veshjen e tyre tė vjetėr tradicionale, porse kėtė dukuri e bartnin nga tė vjetrit tek tė rinjtė”[7].

           Bujanoci, ky qytet i Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, gjatė Perandorisė Osmane, gjithmonė i kishte takuar Kazasė sė Preshevės. I cili, atėbotė shtrihej nga ana e djathtė e Xhades sė Mithat Pashė-Nishliut, e cila arterje rrugore nga Vraja shkon pėr nė Komanovė. Edhe Bujanoci midarin e tij, si qytezė do ta fillonte ta merrte gjatė viteve 1878-1895, ndėrsa titullin pėrfundimisht si qytezė e kishte fituar mė 1901. Bujanoci sikurse edhe Presheva ishte ndarė nė tetė mėhalla gjegjėsisht lagjje, siē ishin:

         1) Lagjja e Bekrive,

         2) Lagjja e Bellēajve,

         3) Lagjja e Shelajve,

         4) Lagjja e Tusunėve,

         5) Lagjja e Kėrstinės,

         6) Lagjja e Epėrme,

         7) Lagjja e Turqėve,

         8) Lagjja e Arnautėve.

          Bujanoci, konsiderohej dhe njihej si vendbanim i antikitetit nė kėtė pjesė tė Dardanisė Lindore. Ndėrsa dokumentet mesjetare serbe fillojnė ta pėrmendin atė vetėm se gjatė vitit 1381, kurse defterėt osman Bujanocin, e pėrmendin mė 1519, ku thuhet se Bujanoci atėbotė i kishte 32 shtėpi, sa edhe i kishte gjatė regjistrimit tė vitit paraprak.

Nė Bujanoc, atėbotė mė se tepėrmi harxhohej shpirtoja, nė asnjė stacion tjetėr fqinjė nuk shkarkohej aq sasi e madhe e kėtij artikulli pėr ndriēim dhe pėr pėrpunimin e alkoolit tė zbutur pėr amvisni, sa qė shkarkohej atėherė nė stacionin hekurudhor tė Bujanocit. Pastaj ky artikull nga Bujanoci, bartej dhe distribuohej nėpėr tėrė regjionin e Preshevės dhe atė tė Gjilanit, shpirtoja pastaj bartej, gjer nė vendbanimet e Krivo Pallankės pėr nė Bullgari. Pėrveēse kėtij; alkooli etilik, qė tregtohej me tė madhe kėtu shiteshin atėbotė edhe gurė tė latuar pėr mullinj, tė cilėt silleshin nga Mitrovica dhe Kratova. Atė zaman nė kėtė vend tė Kazasė sė Preshevės mė sė tepėrmi harxhoheshin gurėt e prodhuar nė Mitrovicė. Nė kėtė qytezė mesjetare, tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, ishte ngritur njė mulli me fuqinė e avullit i cili bluante 3-4 muaj nė vit,  gjatė periudhės sė thatėsive tė mėdha apo edhe gjatė acareve tė mėdha, kryesisht atėbotė nė Bujanocė, bluhej nė mullinjtė tė ngritur nga shqiptarėt e pasur, rreth lumenjve  tė pasur me rrjedha tė mėdha ujore nė Moravė.

( Shkurt 2011 )

 

* ) Autori ėshtė i burgosur politikė, njėherit edhe kryetar i “Shoqatės sė Muhaxhirėve tė Preshevės”.

 

 

 

RESHAT AVDIU: PRESHEVA NĖ FAKTET HISTORIKE...

 

…..

 



[1] Dr. M. Kostić, “Vranjsko-bjanovačka kotlina” Vranjski glasnik. Br. IV, sur.194.

 

[2] Dr. J. Hadži Vasiljević, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913. str.38.

[3] Reshat Avdiu, Terorri serb ndaj shqiptarėve tė Masuricės dhe Vrajės, Preshevė,2006. fq.250-268

[4] Dr. J. H. Vasiljević, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913 str.41.

[5] Dr. J. H. Vasiljević, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913. str.52.

[6] Dr. J. H. Vasiljević, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913. str. 52.

 

[7] Dr. J. H. Vasiljević, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913. str. 53.