“SHQIPTARĖT LUFTUAN QĖ TA BĖJNĖ SHQIPĖRINĖ-SHQIPĖRI”

 

_______________________________________________________________________________________________

 

PRESHEVA NĖ FAKTET HISORIKE

 DHE ARKIVORE NDĖR SHEKUJ

 

Shkruan: Reshat AVDIU ( * )

_______________________________________________________________________________________________

 

            PRESHEVĖN - si regjion tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, gjithmonė e kanė pėrbėrė pjesėt qė i kanė takuar fushėgropės tė saj. Pastaj edhe shtrirja administrative qė e kishte dhe e ka akoma edhe sot Presheva, si kryeqendėr e Kosovės Lindore i kanė takuar gjithmonė asaj vetėm se asaj. Gjatė sundimit pesė shekullor tė Perandorisė Osmane. Kazaja e Preshevės me regjionet tjera tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore siē ishin: Nishi, Piroti, Prokupja, Bella Pallanka, Kurshumlia, Leskoci, Vraja, Bujanoci etj. i kanė takuar mytesarifllėkut (sanxhakut) gjegjėsisht  Vilajetit tė Kosovės. Regjioni Preshevės, nga ana veriore, gjer nga fund vitet 1877-1878, kufizohej me Principatėn e Serbisė, ndėrsa nga ana lindore, me njė pjesė tė vogėl kufizohej me qarkun e Qystendilit tė principatės  bullgare, kurse nga ana perėndimore dhe jugore, kufizohej me regjionin e Gjilanit dhe me atė tė Kumanovės.

Kėtij regjioni autokton shqiptarė, nga dy anėt e saja i shkojnė, vargmalet tė cilat degėzohen nga jugu dhe veriu me talvegun e maleve tė Karadakut, ndėrsa nga lindja nė perėndim, ky regjion i Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, do tė kufizohej me talvegun e maleve tė Osogovės, dhe se territoret e kėtyre vargmaleve tė thyera e kufizonin atėbotė  kazanė apo regjionin e Preshevės.

Pjesa mė e madhe e kėsaj kryeqendre tė Dardanisė Lindore, ėshtė teren kodrinorė malor, pėrveēse rrafshinės sė Anamoravės,  Moravicės  dhe Moravės Jugore. Kazaja e Preshevės atėbotė i pėrfshinte para pėrkufizimeve kufitare me lėshimet dhe favoret, qė ia bėnė fuqitė e mėdha evropiane, Serbisė karpatjane, gjatė vitit tragjikė mė 1878. Dhe se kjo kaza shqiptare,do t’i pėrfshinte edhe kėto regjione:Luginėn e Kėrshevicės, gjerėsinė e Luginės sė Pēinjės dhe Luginėn e Moravės sė Bujanocės. Nga kėto tria regjione tė Kazasė sė Preshevės, regjioni mė i madh ishte ai i Pēinjės, ndėrsa regjioni mė i vogėl nė kėtė kaza ishte Moravica me Karadakun e Preshevės.     

a) Moravica dhe Morava e Karadakut tė Preshevės e pėrfshinte atėbotė, territorin nga kufiri i Serbisė dhe maleve Karpine e gjerė nė Bujanoc. Ndėrsa Moravicė quhej ai territor i mbetur nga fusha e Preshevės dhe Moravės e gjerė 5-6 km. para kufirit administrativ tė kėtij regjioni nė drejtim tė Kazasė sė Kumanovės, gjegjėsisht deri pėrtej fshatit Zhunicė.

b) Regjioni i Rujanit me lumin e Krshevicės i pėrfshte regjionet kryesore duke i inkorpuruar tė gjitha degėt dhe nėndegėt e tij dhe  rrafsh- lartat dhe shpatinat e buta tė cilat lėshohen nė Moravicė dhe lumin e Kėrshevicės. Ky regjion shtrihej mes Moravicės dhe lumit tė Pēinjės, kėtė regjion e pėrbėjnė vende-vende masivet shpatuke tė maleve tė Rujanit. Saktėsisht Rujani, fillonte nga fshatrat e Jaztrebcit, Llukarcės dhe Kosharnės, ndėrsa nga ana e majtė kufizohet me lumin e Kėrshevicės dhe mė tutje e mbante kufirin e regjionit tė Kumanovės.

c) Pēinja, ishte regjioni mė i madh dhe mė i afėrt me Kazanė e Preshevės, ai gjithmonė quhej regjion i Pēinjės, sipas lumit me tė njėjtin emėr. Marrė nė pėrgjithėsi, ky regjion ėshtė kodrinoro malor, pothuajse gjithmonė i kishte takuar Kazasė sė Preshevės.

Kėto toponime tė vendbanime dhe tė hidronimeve tė lumenjve tė lartė pėrmendura, kanė qenė tokat e  Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore e jo tė “Juzhna Stara Serbisė” sipas historianit shoven serb J. H. Vasileviqit nga Vraja, dhe se tė gjitha kėto regjione, shqiptare ishin uzurpuar dhunshėm nga sllavet e jugut dhe tė lindjes, gjatė shekujve VI-VII, dhe XIII, do tė thotė edhe gjatė mesjetėn sė vonė nė shekullin XV.

Regjioni i Preshevės gjatė kohės sė antikitetit, ka qenė nėn sundimin romak. Provinca e dytė, provinca Dardanium ka qenė po ashtu nėn sundimin romak me kryeqytetin e saj Scup, Shkupi i sotėm. Gjatė dyndjeve sllave, nė shekullin VI dhe VII, nė rajonin e Preshevės janė ndėrtuar disa kala pėr t’u  mbrojtur nga barbarėt sllav. Pėr kėto fortesa mė sė miri flet historiani bizantin Prokopie. Kėto kala ishin: Kalaja e Preshevės, si dhe disa tė tjera nė Karadak, si edhe ajo e Bushtranit me qytezėn e saj tė antikitetit e quajtur Dardhanium.

Gjer nė shekullin IX, rajoni i Preshevės mbetet nėn pushtimin e Bizantit. Nga gjysma e dytė e shekullit IX, gjer nė shekullin X rajoni i Preshevės pushtohet nga ana e mbretėrisė Bullgare. Prej shekullit XI e deri nė shekullin e XII, Presheva me rrethinė gjendet nėn sundimin Bizantin. Nė fund tė shekullit XII, sipas dokumenteve serbe, Preshevėn e gjejmė tė pushtuar nga ana e Nemaniqėve deri nė vitin 1455. Gjatė kėsaj kohe, popullsia autoktone i takonte religjionit tė krishterė tė pėrhapur nga romakėt. Krahas popujve tjerė, edhe shqiptarėt e kėtyre trevave u bėnin rezistencė pushtimit osmano-turk. Si rrjedhojė e rezistencės shpesh herė, popullsia e kėtyre anėve i nėnshtrohej zullumeve dhe reprezaljeve nga ana e barbarėve tė ardhur nga Azia. Presheva, emėrtimin qė e ka sot, e ka nga fjala latine qė do tė thotė PRESH-purri dhe OVA-fushė, pra Presheva ėshtė fusha e purrinjėve[1] .

Dihet, nga shumė udhėpėrshkrues dhe burime tjera tė shkruara dhe tė pa shkruara, mbi rrugėt e vjetra dhe ato tė reja, nė kėtė regjion tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Nė bazė tė kėsaj mundė lehtė tė pėrfundohet se nė mesjetė dhe nė shekujt paraprak, nėpėr kėto territore tė Kazasė sė Preshevės, atėbotė janė kryqėzuar  shumė rrugė dhe rrugica tė cilat kanė ardhur nga Bregdeti Adriatik, pėr nė lindje dhe janė ndėrlidhur me ato rrugė qė kanė ardhur nga veriu i Pashallėkut tė Beogradit dhe Arnautllėkut tė Nishit, pėr nė jug. Drejtimi kryesor i kėtyre rrugėve, gjithmonė ka qenė Lugina e Moravės dhe ajo Vardarit, pikėsynimi i tyre ka qenė gjithnjė  Shkupi, Kumanova dhe Selaniku, gjithmon kėto regjione strategjike i kanė takuar Vilajetit tė Kosovės dhe atij tė Manastirit.

Ndoshta, kėto rrugė dhe rrugica kanė mundur ta ndryshonin transhenė e tyre, porse drejtimi, do tė mbetej i njėjtė, nėpėr kėto regjione tė Shqipėrinė sė Vjetėr Verilindore. Me ngritjen e linjės hekurudhore nga Nishi pėr nė Selanik nė fund tė shekullit XIX, kėto rrugė kishin filluar ta humbisnin rėndėsinė e tyre paraprake. Kjo linjė hekurudhore nga Lugina e Vrajės dhe e Preshevės pėr nė fushėgropėn e Vardarit, do tė fillonte tė trasohej mė 1886, dhe kishte pėrfunduar sė ndėrtuari gjer nė Shkup mė 1888.

 Rėndėsia e madhe e kėtyre rrugėve, ishte se ato gjithmonė dhe ēdo herė do tė kalonin nėpėr fushėn e Preshevės. Dhe se kėto rrugė dhe rrugica tjera sporadike, me ngritjen e kėsaj linje hekurudhore, siē thamė mė lartė do ta humisnin domethėnien e tyre kryesore qė e kishin mė parė, sot pėrdoren vetėm si rrugė tė qarkullimit lokal nė mes regjioneve tė afėrta fqinjėsore.

         Ja se siē shprehet J. H. Vasileviqi, pėr rrugėt e reja dhe tė vjetra: ”Pėr rrugėt e vjetra nėpėr kėtė regjion thotė ai shihet sesi ėshtė zhvilluar qarkullimi me mjete pėr kėrkesat administrativo qarkulluese tė postės, telegrafit etj. Me ndryshimin e drejtimit tė rrugėve sporadike, do tė  vinte edhe gjer te braktisja e rrugėve kryesore tė vjetra, kėto rrugė ishin braktisur, sepse kishin filluar tė hapeshin rrugė tjera tė reja. Atėherė kur tatari dhe hasnedari, ngutej i vetmuar  me ndonjė letėr apo arkė parash nga Kosova pėr nė Edrene apo Stamboll dhe anasjelltas, ka kėrkuar rrugė dhe drejtime mė tė shkurta, qė tė sigurohet dhe mbrohet nga kusarėt dhe nga pengmarrėsit tjerė, ata shpeshherė i janė shmangur rrugėve kryesore dhe i kanė zgjedhur rrugėt mė tė pėrshtatshme nėpėr male”[2]. Jo vetėm se, me ngritjen e linjės hekurudhore, rrugėt nėpėr kėtė regjion e kishin humbur rėndėsinė  e tyre paraprake, porse rėndėsia e tyre, do tė binte edhe me pėrkufizimet kufitare mes Turqisė, Bullgarisė dhe Serbisė, lėshime kėto qė ishin bėrė nga Kongresi i Berlinit, pėr favoret dhe apetitet kolonialiste tė kryesodomistit karpatjan atėbotė tė Millan Obrenoviqit.

         Ky i fundit, gjatė luftėrave nė fjalė nė prag tė kėtij kongresi famėkeq i dėboi me dhunė nga viset e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore tė rrethinės sė Nishit, Pirotit, Prokupjes, Kurshumlisė, Bella Pallankės, Leskocit, Vrajės etj. Mė tepėr se 813.000 banor shqiptarė me pretekst  se dėshironte ta shndėrronte Serbinė nė shtet tė pastėr njė nacional serb dhe tentonte t’i paralizonte hapat eventual tė Portės nė Kongresin e Berlinit. M’u pėr kėtė Qeveria Serbe atėbotė: urdhėroi  qė tė shpėrnguleshin me dhunė dhe terror shqiptarėt autokton nga viset e lartė pėrmendura tė asaj pjese tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Sipas sajė, ēdo ushtar i shkuat, do tė ishte mė i vlefshėm pėr atdheun e vet, sa mė shumė shqiptarė tė shpėrngulte me dhunė dhe terror dhe pa kurrfarė mėshire njerėzore.

         Edhe tek muhaxhirėt e Preshevės, dhe rrethinės tė sajė. “Si dėshmi e kėsaj shpėrnguljeje sllave ėshtė fakti sepse shumė familje dhe fshatra tė tėra e dinė prejardhjen e tyre nga viset Veri-Lindore tė Arbėrisė. Banorėt e fshatit Kokaj (malėsi) vijnė nga rrethina e Leskocit nga fshati Klajiq, Seferėt, vijnė nga rrethina e Pirotit, Familja e Dodajve (dodallarėt e Preshevės) vijnė nga Nishi, benorėt e fshatit Depcė (malėsi) po ashtu vijnė nga rrethina e Leskocit”[3] edhe familja  Hysen Pashės vjenė nga Vraja, ndėrsa banorėt e Shoshajės sė Poshtme vijnė nga Masurica dhe Allakinca. Binajt vijnė nga Binoci i Surdulicės, ndėrsa agajt e Bushtranit vijnė nga Vraja me muhaxhirėt tjerė si nga Surdulica, Allakinca, Allashnica, Llugojnica, Suvojnica, Drenova, Gramagja etj.

         Shumė familje muhaxhire, me dhembje nė shpirt dhe brengė tė madhe nė zemėr do ta braktisnin memleqetin e tyre tė vjetėr nga dhuna dhe reprezaljet e shkuat karpatjan. Nga shėnimet e lartė cituara shihet se vetėm se njė pjesė shumė e vogėl e tyre, do tė vendoseshin nė Preshevė dhe rrethinėn e saj. Ndėrsa pjesa mė e madhe e muhaxhirėve tanė tragjikė, vetėm se kishin kaluar nėpėr Luginėn e Preshevės, pėr nė shkretėtirat e Anadollisė, do tė shkonin shqiptarėt tanė nga: Nishi, Prokupja, Piroti, Kurshumlia, Ak Pallanka, Leskoci Vraja, Masurica. Pėr t’u vendosur pėrgjithmonė atje ku miza brenė hekur siē thotė njė fjalė e urtė popullore kėtu tek ne nė Shqipėrinė e Vjetėr Verilindore.           

 Vraja, do tė mbetej edhe mė tutje gjatė asaj kohe, nyja kryesore qarkulluese me Kriva Pallankėn dhe qytetet tjera, kjo nyje mesjetare qarkulluese, ishte mė e shkurtėr dhe mjaft e sigurt e cila kryente dhe ndėrlidhte regjionet e mbetura tė Preshevės me pėrkufizimet kufitare. Nė kėtė regjion atėbotė, ishin edhe disa rrugė tjera qarkulluese mesjetare siē ishte ajo e Kriva Pallankės me  rrugėn tjetėr Vrajė-Kumanovė e cila pėr atė kohė, ishin si mė e frekuentuara. Ndėrsa rruga Vrajė-Kumanovė, ishte dhe mbeti edhe sot e kėsaj dite si mė e rėndėsishmja nė tėrė regjionin e Preshevės. Kjo arterie rrugore shpinte pėrmes luginės sė Moravės dhe Moravicės, ku pastaj e njėjta do tė kalonte  nėpėr fushėn e Preshevės dhe atė tė Ēukarkės pėr tė vazhduar dhe ndėrlidhur me regjioni e Kumanovės, gjegjėsisht me Vilajetin e Kosovės. Sepse Kumanova dhe Shkupi gjithmonė qė nga mesjeta e gjer mė 24 tetor tė vitit 1912, i kanė takuar Kosovės, kurse ushtria kolonialiste serbe dhunshėm, do t’i okuponte edhe kėto vendbanime autoktone tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore[4].

         Kjo rrugė sipas J. H. Vasileviqit, nga vitet e gjashtėdhjeta tė shek. XX, ka kaluar nga Vraja pėr nė Lilancė, Negoc, Bishecė, Bilaē dhe mė tutje, nėpėr tė njėjtin drejtim qė e ka edhe sot, duke e kaluar fushėn e mesme tė Bushtranit, nė drejtim tė Leranit tė Epėrm, ku i kalonte livadhet e Sali Sadės pėr tė kaluar pastaj pran kishės sė Leranit dhe pėr tė vazhdur drejtimin e sajė pėr t’iu ngjitej mė nė fund talvegut kodrinor tė pusit tė patave (šatkin virit) tė Bugarinės dhe futej ma nė fund nė regjionin e Kumanovės.

         Pėr t’iu  shmangur baltės aluvijale tė kėtij tereni rrafshinor, gjatė vitit 1863-1865, ėshtė  ngritur rruga tjetėr e qė nė popull do tė quhej edhe  si “Xhadeja e Re” apo edhe si “Xhadeja e Mithat-Pashait” reformatorit turk me prejardhje shqiptare nga Nishi.

         Me ndėrtimi i kėsaj “Yeni Gadde-s”, rruga  e kishte ndryshuar, transhenė e sajė paraprake dhe se drejtimi i kėsaj tė fundit, do to ishte; rrėzė pllajave tė Rujanit. Pastaj kalonte nėpėr Kodrėn e Somolicės, dhe nga Kodra e Somolicės ėshtė lėshuar nė Fushėn e Bilaēit, ku nga fshati Ēukarkė, fillonte t’i ngjitej degėve tė maleve tė Rujanit, duke i kaluar zabelet e Mamajve dhe tė Tabanocės hynte nė regjionin e Kumanovės.

         Kjo rrugė e Mithat pashait, gjer nga vitet e stuhishme tė viteve 1877-1878, pikėrisht gjer sa nuk ishte ngritur linja hekurudhore nga Anautllėku i Nishit pėr nė Kazanė e Vrajės dhe atė tė Preshevės pėr tė vazhduar pastaj pėr nė: Kumanovė, Shkup dhe Selanik. Kjo rrugė  e kishte lozur njė rrol tė rėndėsishėm si nė ekonomi dhe nė politikė atėbotė. Dhe se njerėzit e vullnetit tė mirė, duke e parė rėndėsinė e sajė tė dyfishtė qė e kishte kjo arterie e rėndėsishme rrugore pėr humanitet dhe hajrat, kishin investuar nė ngritjen pėrgjatė kėsaj rruge, gjegjėsisht nėpėr disa vende tė sajė; ēezme dhe puse (bunarė) tė shumta. Pastaj nga dyja anėt e saj ishin mbjellė shumė lloje tė ndryshme tė drunjve dhe me tė vėrtet ishte krijuar njė ale e vėrtetė rrugore.

         Rruga tjetėr e njė rėndėsie si ajo e Mithat pashait, ishte rruga e Moravės sė Luēanit edhe kjo rrugė i takonte shekujve tė hershėm tė antikitetit dhe kohės sė hershme tė mesjetės. Transheja e kėsaj rruge ne Shqipėrinė e Vjetėr Verilindore, kryesisht ka shkuar nė drejtimin e njėjtė, por saktėsisht nuk dihet nga ka kaluar. Porse duke paragjykuar nga mbeturinat e urės sė vjetėr mbi lumin e Moravės sė Luēanit dhe rrėfimeve nė popull, mbi kėtė urė dhe rrugė nė vėshtrim tė parė mund tė pėrfundohet se kjo rrugė ka shkuar nga ana perėndimore e Qarkut tė Vrajės. Kjo rrugė e Vrajės, nga kohėrat e hershme shkonte pėr nė Shkup duke e mbajtur anėn e djathtė tė Luginės sė Moravės sė Bujanocit dhe rrėzė maleve tė Karadakut. Kjo arterie me rėndėsi rrugore vinte atėbotė nga vija e caktuar e demarkacionit kufitar mes Principatės Serbe dhe tė Perandorisė Osmane nga fshati Vėrtosh dhe kalonte nėpėr Karatnikun e Bujanocit dhe vinte nė Lluēan dhe nga aty kalonte te manastiri i vjetėr i Arhielevicės (Rahovicės tė sotme) pėr tė vazhduar pastaj pėr Preshevė-Llopat-Opajė-Kumanovė-Shkup e tutje pėr nė Selanik, zatėn afėr udhė-kryqit tė Preshevės te trafoja ėshtė guri qė tregon lartėsinė  rrugore prej 736 kilometrash sigurisht pika pėrfundimtare ishte pėr nė Edrene.

         Nė kėtė pjesė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, ka pasur shumė hane dhe bujtina tjera tė ngritura pėr rreth kėtyre rrugėve si mjaft tė frekuentuara atėbotė. Pikėrisht ato vende gjithmonė janė emėrtuar dhe quajtur mė vonė nė bazė tė atyre haneve dhe pronarėve tė tyre. Gjer vonė nė kėtė regjion tė Kazasė sė Preshevės, ka ekzistuar hani i Bilaēit i ngritur  nė vitet e gjashtėdhjeta tė shekullit XIX, kur edhe ishte ngritur rruga e Perandorit. Pėrveēse hanit tė Bilaēit, nė rrugėn Vrajė-Kumanovė, kanė ekzistuar edhe hani i Pajazitit nė Somolicė dhe hani i Rexhepit nė Ēukark ndėrsa nė regjionin e Kumanovės rreth kėsaj xhadeje, kishte pasur mė shumė hane tė tillė porse si mė nė zė, do tė ishin: hani i Karabiēanit, Nagoriēes dhe i Baba Rotkės nė Kumanovė, kjo ishte njė shqiptare e sllavizuar, sepse prindėrit e saj, duke ikur nga solldata piromane dhe vrastare e ushtrisė serbe, do ta braktisnin skaj kėsaj rruge tė Perandorit dhe ushtria do ta gjente dhe do t’ia falnin njė familje sllavo-serbe qė jetonte atėbotė nė Kumanovė, sepse e njėjta familje s’kishte pasur fėmijė. Dhe se i njėjti hanė kishte punuar deri vonė gjatė regjimit tė Kralevinės Serbe dhe se pronarja e mė vonshme legjitime vetė kishte rrėfyer shpesh pėr atė agzot tė madh tė shqiptarėve nga Shqipėria e Vjetėr Verilindore.

         Tė gjitha hanet dhe bujtinat tjera, qė kishin qenė, do tė mbeteshin histori e veēantė pėr rrjedhat politiko-shoqėrore nė kėtė anė tė shtetit tė Arbrit, pėr ato vite tė stuhishme tė shpėrnguljes sė dhunshme tė 813 000 banorėve shqiptarė nga 25 000 km2, nga tė gjitha ato vendbanimeve tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore qė ishin mė tepėr se 700 vendbanime etnike shqiptare. Kėto hane me tė kaluarėn e tyre tė rėndėsishme, kishin filluar tė ē’thureshin dhe ta humbitnin rėndėsinė e tyre funksionale, qysh nga ngritja e linjės hekurudhore, dhe se nga kėto hane pėr njė kohė relativisht tė shkurtėr nuk do tė mbetej asnjė gjurmė dėshmuese. Pėrveēse njė formė e shkruar ku thuhet se, gjatė viteve tė pesėdhjeta tė shekullit XIX, si hanxhinj, me shumicė kanė qenė, grekėt dhe vllahėt. Shumica e tyre pėrveēse qė janė marrė me hanxhillėk, kėta cincar greko-vllah, janė marrė edhe me bujqėsi dhe blegtori, ku ndėr kohė kėta nomad nėpėr disa vende, kėtu nė fushėgropėn e Vrajės, Bujanocit dhe nė Preshevė, kishin blerė edhe tokė pune.

         Pastaj nė kėto shėnime,thuhet se shqiptarėt dhe turqit, shumė rrallė dhe pothuajse fare nuk janė marrė me kėtė veprimtari tė hanxhillėkut. Pėr tė gjitha hanet dhe bujtinat tjera, ėshtė shkruar me mjaftė nostalgji dhe nė mėnyrė tė thuktė, nė librin[5].

         Presheva gjatė sundimit Turk, kishte luajtur njė rol tė rėndėsishėm sepse gjendej nė udhėkryq tė Gadishullit Ilirik. Roli i saj do t’i shtohej edhe mė tepėr pas dėbimeve masivė tė shqiptarėve nga trojet e vjetra tė Shqipėrisė Verilindore, nė fillim gjatė vitit 1867, ishin dėbuar dhunshėm nga Pashallėku i Beogradit 413.000  shqiptarė, mė pastaj gjatė viteve 1877/78, nga Arnautllėku i Nishit dhe Qarku i Vrajės, do tė dėboheshin dhunshėm nga solldata e shkaut edhe 400.000 shqiptarė tjerė. Dhe e tėra kjo u bė me lėshimet e kongresistėve tė Berlinit nė favoret dhe privilegjet e pa ngopura tė serbo-karpatjanėve. Kazaja e Preshevės atėbotė, ishte shėndrruar nė njė qendėr tė fortė civilo-administrative. Ndėrsa si motra e saj Bujanoca, do tė shėndrrohej  gjithashtu nė qendėr tė fuqishme tregtare nė tėrė Kazanė e Vrajės. Sepse nė kėtė qytet tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, gjithmonė kurse mbahet mend kishte luajtur paraja.

         Kėto vendbanime shqiptare, nga njėra tjetra janė tė larguara vetėm 20 km. rrugė, popullata shqiptare nga kėto dy vendbanime, kishin ngelur pa u dėbuar nga ushtria e shkuat gjatė viteve 1877-1878. Dhe se kėto dy qytete shqiptare, ishin zhvilluar pavarėsisht nga kushtet dhe rrethanat shoqėroro-ekonomike, tė stuhive dhe katrahurave tė krijuara, gjatė shekujve tė kaluar nė kėtė nėn qiell tė Ballkanit me plotė tragjedia tė pa shėruara, tė shkaktuara gjithmonė nga fuqitė e mėdha evropiane. Gjithmonė kėto tentative gllabėruese, rėnduan dhe po rėndojnė edhe sot, mbi fatin dhe tragjedinė, golgotjane tė etnosit shqiptar dhe se ndėr kėta shekuj dhe dekada tė shkuara territori i shqiptarėve, do tė shėndrrohej, jo njė herė por shumė herė nė plaēkė dhe monedhė tregu pėr shitjen dhe kusuritjen e pazareve tė fuqive tė mėdha tė vendosjes.

         “Presheva, duhet me kujdes tė vėzhgohet, nga hekurudha, apo nga stacioni i sė njėjtės dhe tek atėherė ajo, do tė shquhet si qytet me godinat, tė cilat janė nga ana perėndimore e Preshevės, mė plepa dhe shelgje tė shumta, minaret e sajė penetrojnė nėpėr pemė dhe mbi pullazet e shtėpive. Presheva nga stacioni i saj hekurudhor ėshtė larg gjysmė ore rrugė nė kėmbė. Ajo ėshtė e vendosur anėve tė lumit tė saj dhe pėrroit  Gjeren, dhe pllajave shkėmbore tė Karadakut. Presheva ėshtė njėri ndėr vendet mė tė bukura nė pjesėn perėndimore tė kėtij regjioni. Me bukurinė e saj dhe pozitėn gjeostrategjike Presheva, mund tė matet vetėm se me Tėrnocin. Kazaja e Preshevės, para luftėrave serbo-turke tė viteve 1877-1878, ishte vetėm se katund i madh i banuar me popullatė heterogjene, tridhjetė vitet e fundit tė shekullit XIX, Presheva, ishte rritur me njė trend tė lartė demografik dhe se nga njė fshat, do tė rritej nė njė qytezė. Gjatė fund shekullit XIX, Presheva i kishte 640 shtėpi, pėrveēse 43 shtėpive ciganėsh ortodoks dhe 83 shtėpi tjera ciganėsh islam. Sipas J.H.Vasileviqit,ku thotė se tash nė Preshevė jetojnė vetėm shqiptarė, duke i llogaritur kėtu vetėm 4 shtėpi turke dhe disa zyrtar administrativ[6].

         Nė Preshevė, kishte serb ishte nga ajo se ata kanė qenė dhe janė  serb, kondomiomist (kolonizator) qė kishin ardhur pas vitit 1912, dhe se  shumica e serbve, do t’i kolonizonin nė mėnyrė tė dhunshme kėto pjesė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Pas luftėrave Ballkanike tė viteve 1914-1918, serbėt, do tė vinin nė Preshevė, nga Bosnja dhe Cėrnagora e Nikolla Pashiqit. Presheva, do tė kolonizohej edhe me sollunash dhe rajė nga malsia e Pēinjės etj.

         Presheva, deri para viteve kolonialiste 1912-1918, ishte regjion i banuar vetėm me etnos shqiptarė, siē do tė ishin tė banuar para vitit 1877-1878, me shqiptarė: Toplica e Arnautllėkut tė Nishit, pastaj Kazaja e Kurshumlisė, Prokupja, Ak Pallanka, Leskoci dhe Kazaja e Vrajės dhe tė 714 vendbanimet tjera regjionale, me kryeqendrat urbane tė kėtyre fshatrave tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Kėto regjione shqiptare siē e kemi potencuar edhe mė lart, ishin uzurpuar dhunshėm nga bishat pagane karpatjane, me nė shtytjen dhe ndihmėn e Rusisė Cariste dhe evropianėve. Tė gjitha ato vendime kolonialiste tė kėtyre fuqive evropiane, ishin  jetėsuar pastaj nė teren me ndihmėn e pa kursyer tė ushtrisė serbo-ruse dhe asaj bullgare.

         Edhe nėse pėrmendet Presheva, nė shėnimet dhe kujtimet e shek. XIV, si fshat i madh, ndėrsa mė vonė sipas shėnimeve kishtare, tendencioze serbe, tė shekullit XV, thuhet se ka jetuar nė kėtė regjion tė Dardanisė Lindore, perandori i quajtur, Qesar Uglesha. Ky pagan dhe paganėt tjerė i kishin uzurpuar tė gjitha foltoret shqiptare nė mesjetė. Pėr kėtė mė sė miri dėshmojnė, mbeturinat dhe shėnimet e rrugė pėrshkruesit Kuripeshiqit, gjatė shekullit XVI. Ai pėr Preshevėn dhe faltoret e saja do tė deklaronte kėshtu; “ allda vor zeiten ein schöns schoss gewesen” (allda pėr kohėn qė i ka takuar ka qenė njėri ndėr manastiret mė tė bukura). Ky shtegtar gjerman e ka fjalėn pėr Manastirin e Tėrnavės qė ėshtė mbi shpellėn e arushės lart atje rreth Ostrovicės.

         Sot kur tė fillohet tė gėrmohen themele,e podrume apo tė hapjes sė puseve nga banorėt preshevarė, haset nė materiale tė lloj-llojshme si nė gurė tė latuar, tulla tė trasha e tė pjekura nga deltina dhe dėshmi tjera arkeologjike nga kohėrat e antikitetit.

         Sipas pohimeve sllave dhe shėnimeve kishtare, thuhet se xhamia e sotme “Atik Xhamia e Preshevės”, e vitit 1678, kinse qenka ndėrtuar nė vendin e kishės sė dikurshme tė “Shėn Trenjakėve” kėto janė marifete mitomane kishtare sllave.

         Xhamitė dhe mejtepet nė Preshevė do tė jenė vatrat fillestare tė ngritjes dhe arsimimit tė popullatės shqiptare nė kėtė pjesė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. “Si objekt i parė i fesė islame dhe i arsimit fillestar i shqiptarėve nė komunėn e Preshevės ėshtė Xhamia e Vjetėr apo Atik Xhamia e Preshevės e  ndėrtuar  mė 1678, kurse ishte rindėrtua mė 1804. Xhamia e Re, e Preshevės u ndėrtua mė 1878, kurse u rindėrtua mė 1983. Ndėrsa Xhamia e Vjetėr nė Rahovicė gjendet nė mes tė fshatit, te Ura, buzė lumit Moravicė, ishte ndėrtua qysh nė vitin 1860/62, kurse ishte rindėrtua nė vendin e Xhamisė sė Vjetėr me 1971/72. Xhamia e Corroticės u ndėrtua mė 1750, kurse u rindėrtua mė 1967. Xhamia e Raincės u ndėrtua mė 1720, kurse u rindėrtua mė 1892. Xhamia e Vjetėr e Bushtranit u ndėrtua mė 1820,kurse ishte rindėrtuar mė 1923. Para se me u ndėrtua Xhamia e Bushtranit mė 1820, xhemati i kėsaj bashkėsie lokale, shkonin pėr t’i kryer ritualet fetare nė xhamitė e Bugarinės, Tabanocės dhe nė atė tė Bilaēit, kėto xhami ishin ndėrtuar mė 1375. Nga tre vėllezėr ndėrtimtarė, pėr kėto faltore shqiptare ėshtė shkruar mė lartė, porse nė mėnyrė mė tė gjerė ėshtė potencuar nė librin paraprak[7].

         Xhamia e Bukurocės gjendet nė mes tė fshatit dhe ėshtė ndėrtuar nė vitin 1908, kurse ėshtė rindėrtuar mė 1982. Ndėrsa Xahamia e Vjetėr e Caravajkės gjendet nė mes tė fshatit tek Mėhalla e Epėrme, e ndėrtuar mė 1812 dhe e rindėrtuar mė 1983. Xhamia e Vjetėr e Bugarinės ėshtė ngritur mė 1375 dhe se renovimi i sajė ishte bėrė sipas burimeve tė Bashkėsisė Islame tė Preshevės mė 1720, edhe pėr kėtė faltore tė vjetėr shqiptare ėshtė shkruar mė lartė nė kėtė punim monografik.

         Xhamia e Ēukarkės ėshtė ndėrtuar mė 1800, kurse ishte rindėrtuar nė vitin 1971. Xhamia e Zhunicės ėshtė ndėrtuar mė 1906, kurse rindėrtimi i sajė ishte bėrė mė 1965. Ndėrsa Xhamia e Norēės ėshtė ndėrtuar mė 1720, kurse ishte rindėrtuar mė 1998, Xhamia e Vjetėr e Miratocės ėshtė ndėrtuar nė vitin 1750, kurse ishte rindėrtuar mė 1994. Xhamia e Caravajkės ėshtė ndėrtuar mė 1820, kurse e rindėrtuar mė 1997. Xhamia e Ilincės ėshtė ndėrtuar mė 1928, kurse do tė rindėrtohej nė vitin 1997. Xhamia e Garės ėshtė ndėrtuar nė vitin 1910, kurse ishte rindėrtua mė 1955. Ndėrsa, Xhamia e Tėrnavės ishte ndėrtuar mė 1816. kurse mejtepi i kėsaj bashkėsie lokale ėshtė ndėrtuar mė 1815. Nė kėtė ndėrtesė ėshtė zhvilluar mėsimi i gjeneratave tė para nė gjuhėn shqipe prej vitit 1946/46. Dhe se njė pjesė e xhamisė dhe mejtepit tė saj ishin ndėrtuar mė 1910, me gurėt dhe materiali tjetėr nga kisha ekzistuese shqiptare qė ishte nė njėrėn nga ngastrat e saj. Dhe se njė pjesė e kėsaj popullate nė Shqipėrinė e Vjetėr Verilindore, qysh nga mesjeta e vonė, ishte konvertuar nga besimi i krishterė qė e kishte mė parė nė njė fe tjetėr tė re, nė atė islame.

         Shqiptarėt, kjo racė e civilizuar e njerėzimit, gjithmonė kanė qenė tolerantė ndaj ēdo besimi tjetėr fetar dhe  do t’i ndėrtonin ēdo herė shtėpitė e Zotit, qofshin ato kisha apo xhamia. Porse predikuesit nėpėr kėto  faltore, do tė ishin gjithmonė shqiptarėt.

         Fillimet e shkollimit tė shqiptarėve, do tė jenė me pushtimin turk dhe islamizimin e shqiptarėve. Kėto vatra tė arsimit shqip i hasim  nė fillim tė shekullit XIX, kur edhe kishin filluar tė ndėrtoheshin xhamitė dhe emėrtimet e hoxhallarėve shqiptarė, tė cilėt atėbotė e kryenin edhe misionin e shkollimit tė popullatės. Kuptohet nė gjuhėn turke, gjegjėsisht arabe, me alfabetin arab. Sipas dėshmitarėve, nė ēdo fshat nė tė cilin ka pasur xhami dhe imam ėshtė organizuar edhe mėsimi fetar, nė fillim, vetėm pėr djem.

         Faza e dytė e shkollimit ėshtė shkollimi fillor qė ėshtė organizuar nėpėr qendrat mė tė mėdha siē ishte Presheva pastaj ( Vrajė, Masuricė, Leskoc, Prokupje, Kurshumli, Pirot, Ak Pallankė, Nish, ku atėherė Arnaullėku i Nishit i kishte jo mė pakė se 48 xhami, pothuajse pranė ēdo xhamie ishte edhe nga njė mejtep, pa i llogaritur kėtu edhe 217, xhamia dhe po aq mejtepe nė Pashallėkun e Beogradit tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Kur pas vitit 1867, solldata vrastare dhe piromane e Mihajllo Obrenoviqit, xhaxhai i pricit tė IV, tė principatės serbe  Millosh Obrenoviqi, do t’i dėbonte, vetėm se nga qyteti i Beogradit mė tepėr se 50.000 shqiptare, ndėrsa nga tė gjashtė nahijet dhe disa pallangat e tija, do t’i dėbonte dhunshėm edhe 413.000 shqiptarė tė tjerė. Dhe se tė gjitha xhamitė dhe mėsonjėtoret shqiptare, do t’i digjnin dhe shkatėrronin gradualisht kėta karpatjan piroman dhe vandalė tė pa civilizuar.

         Nėpėr kėto mėsonjėtore ishin tė pėrfshirė nxėnėsit e shumė vendbanimet qė donin tė shkolloheshin. Mėsimin e zhvillonin hoxhallarėt mė tė njohur patriot shqiptarė. Nga kėto shkolla dolėn kuadro shumė tė njohura nėpėr kėto troje etnike tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Hoxhallarėt tanė mėsimin e zhvillonin nga librat fetare tė zgjedhura  sipas moshės sė shkollarėve. Nxėnėsit kalonin nė mėsimet e tjera dhe nė libra tjera sipas aftėsive tė tyre individuale. Nxėnėsit mė tė mirė i ndihmonin hoxhės nė mėsime duke i kontrolluar nxėnėsit e tjerė qė i kishin filluar mėsimet mė vonė.

         Kėta nxėnės, tė shkolluar nė pikėpamje fetare kanė qenė bėrthama e parė e kuadrit arsimor nė gjuhėn shqipe, pas shkollimit tė tyre, ata do t’i ndiqnin disa kurse tė organizuara pedagogjike, pėr t’u aftėsuar mė mirė pėr mėsimdhėnės tė ardhshėm. Tė gjitha shkollat e para nėpėr kėto territore,kanė qenė nė gjuhėn turko-arabe.Siē ishin edhe shkollat shqiptare para viteve 1867-1878, si nė Vrajė, Leskoc, Prokupje, Kurshumli, Pirot, Ak Pallankė, Nish dhe nė Beograd etj. pėr kėto mėsonjėtore nėpėr trojet etnike shqiptare, do tė flasim pak mė vonė nė kėtė punim  monografik, nė trojet e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore.

         Sipas njohurive tė deritashme shkolla e parė nė Preshevė ėshtė hapur mė 1892 (katėrmbėdhjetė vite pas shpėrnguljes sė shqiptarėve nga trojet e Vjetra tė Shqipėrisė, gjegjėsisht nga Arnaullėku i Nishit, Leskocit, Vrajės etj. Se muhaxhirėt e kėtyre anėve popullatės vendore ua solli shumė tė mira nė tė arriturat e gjer atėhershme nė veprimtarinė e jetės shoqėroro-kulturore gjegjėsisht nė lėmin e arsimit dhe edukimit njerėzor.

         Shkolla e parė shqiptare, do tė quhej ”IPTIDAIE”. Mėsimi nė kėtė mėsonjėtore, zhvillohej nė gjuhėn turko-arabe nga hoxhallarėt mė tė spikatur ku gjatė viteve 1893/94, kėta hoxhallarė nė Kazanė e Preshevės, do ta themelonin institucionin e parė arsimor i quajtur Kuvendi Arsimor. Pėr Kryetar tė Kuvendit Arsimor atėbotė, do tė emėrtohej Haxhi Mehmet Efendiu, ndėrsa si anėtarė tė kėshillit arsimor ishin: Ismajl Efendiu, Lutfi Efendiu dhe Haxhi Hydaver Efendiu, ndėrsa si procesverbalmbajtės do tė ishte Mahmut Efendiu.

         Kuvendi Arsimor,nė kėtė pjesė tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore do tė punonte dhe pėrpiqej me ngulmė nė hapjen e mėtutjeshme tė vatrave tė arsimit dhe edukimin tė shqiptarėve nė Kazanė e Preshevės. Nė vazhdė tė kėtij angazhomani do tė hapeshin gjatė atyre viteve nga hoxhallarėt tan tė mirėfilltė, shkolla “RUZHDIE”, pastaj do ta hapnin edhe shkollėn tjetėr “IPTIDAIE” dhe disa paralelet tjera pėr fėmijėt parashkollorė tė ashtuquajtura “SIBIANE”.

         Nė Shkollėn Ruzhdie tė Preshevės, mėsimin e vijonin 51 nxėnės me tė cilėt punonin mėsuesit hoxhallarė atėbotė siē ishin: Hafėz Ismajl Efendiu dhe Mehmet Efendiu. Ndėrsa nė Shkollėn Iptidaie tė Preshevės, mėsimin e vijonin 103 shkollarė, nga tė cilėt 32 ishin femra. Me kėta nxėnės punonte Hafėz Emin Efendiu. Shiko se popullata e kėsaj kazaje shqiptare me kohė ia kishte ditur vlerėn arsimimit jo vetėm tė gjinisė mashkullore por  edhe tė gjinisė femėrore. Se shkollimi i 32 femrave shqiptare gjatė viteve 1893-1894, kishte njė rėndėsi  tė veēantė, se vlera e ēdo shoqėrie matet dhe vlerėsohet me shkollimin dhe ngritjen e gjinisė femėrore. Leva e njė shteti ėshtė vetė femra, se ajo me njė dorė e mbanė dhe e rritė fėmijėn e po sa lindur, me dorėn tjetėr e pėrcjellė fėmijėn e saj tė rritur ushtar pėr lirinė e mėmėdheut.

         Nė Shkollėn Sibiane gjatė viteve 1893-1894, ishin tė pėrfshirė 41 vijues parashkollor, pėr edukator ishte angazhuar Ibrahim Efendiu. Ndėrsa sipas shėnimeve tė Bashkėsisė Islame tė Preshevės, nxėnėsit tė cilėt pasi e pėrfundonin Shkollėn Ruzhdie, mėsimet mund t’i vazhdonin  nė “MEKTEBAL”. Shkolla tė kėtilla ekzistonin nė Shkup dhe Manastir. Shkollat turko-shqiptare nė Preshevė, do tė punonin deri mė 7 tetor 1912, datė kjo qė do tė shėnonte largimin pėrfundimtar tė pushtetit turk. 

         Atėbotė shkollat mejtepe nuk do tė kishte vetėm se nė Preshevė, por edhe nėpėr disa lokalitete tė kazasė tė saj. Shembull, nė Norēė objekti shkollor pėr mejtep ėshtė ndėrtuar mė 1870, kjo ndėrtesė gjatė vitit 1937, rinovohet  dhe pėrshtatet pėr mėsim pėr shkollarėt shqiptarė porse nė gjuhėn serbe. Nė Preshevė shkolla tė posaēme pėr shkollarėt shqiptarė,do tė fillonin tė ndėrtoheshin prej vitit 1906. Dhe se ndėrtimi i tyre do tė zgjaste gjer nga viti 1908. Nė Bukurocė shkolla mejtep ėshtė ndėrtuar nė vitin 1908, ndėrsa nė Raincė, shkolla mejtep ėshtė ndėrtuar para vitit 1912.

Medreseja e Preshevės, sipas burimeve rajonale, punėn e saj e kishte vazhduar edhe pas tėrheqjes sė trupave turke nga Gadishulli Ilirik. Punėn e saj kjo vatėr e arsimimit shqiptarė do ta vazhdonte edhe gjatė okupimit bullgar dhe atij gjerman deri mė 1947. Kohėve tė fundit Medresenė e Preshevės e ka udhėhequr Hafėz Nexhatia dhe se shumė lėndė nė kėtė medrese shqiptare i ka dhėnė Hafėz Alia.

         Hafėz Alia (Ali Ahmeti), u lind nė Preshevė mė 1856 ku e jetoi njė pleqėri tė thellė gjer nga vitin 1952. Ky mėsues i pa lodhshėm shqiptarė, ishte shkolluar nė mesin familjarė nga mėsuesit hoxhallarė qė ishin  nė familjen e tij, ai posedonte njohuri tė gjėra arsimore dhe kulturore dhe m’u pėr kėtė edhe mbante poste tė larta nė hierarkinė arsimore atėbotė, sepse kishte pasur arsimim tė gjerė. Kėtė e dėshmon fakti se kishte shėrbyer dy herė nė Prizren, si drejtor i normales tė saj nė gjuhėn turke, pastaj nė shėrbim ishte edhe nė Gjakovė, dhe se tė njėjtėn veprimtari  e kishte vazhduar edhe nė Stamboll, ku edhe do tė  gjendej fotografia e tij autentike si mėsues  nga Kazaja e Preshevės.

         Pėrmendet se pas masakrės nė familjen atdhetare tė Jashar Selimit  konsultohet nga organet fashiste bullgare edhe Mėsues Ali Ahmeti, pėr mundėsinė e lėēitjes tė kėsaj familjeje, pėrgjigja nga ky pishtarė i arsimit shqiptar ishte: “Do tė isha shumė i lumtur, sikurse fatin e familjes sė Jasharit ta pėrjetonte edhe ndonjė djalė im”.[8]

         Tėrė ai angazhim i kėtyre pishtarėve tanė  tė arsimit shqiptarė, nuk kishte shkuar kot sė koti, porse ishte  avancuar dhe kurorėzuar me ngritjen e vetėdijes shqiptare, nė kėrkimin dhe hulumtimin e shtigjeve tė reja, nė avancimit dhe lulėzimin e vlerave tona Kombėtare Shqiptare.

         Proverbi kinez mbi arsimimin dhe emancipimin e popullatės thotė: “Nėse mbjellė grurė, do tė korrėsh pėr njė vit, nėse mbjellė pemė, do tė vjelėsh pėr disa vite. Ama  nėse mbjellė arsim nė njė popull, frutat e saj do t’i vjelėsh pėr  sa ekziston ai popull”.

         Lagjet e Preshevės, sipas shėnimeve tendencioze serbe, thuhet dhe potencohet mes tjerash se: “Deri tek luftėrat serbo-turke gjatė viteve 1876-1878. Kinse nė Kazanė e Preshevės, paska ekzistuar lagja krishtere serbe e quajtur “Deževska Mahala” dhe se shqiptarėt ia paskan ndryshuar toponimin e saj dhe tė njėjtėn e paskan emėrtuar shqip“Mėhalla e Rekės” ku mė pastaj prapė arnautėt ia paskan ndryshuar emėrtimin e saj dhe tash sė fundi e quajnė, “Mėhalla e Alimetėve”.

         Presheva si vendbanim me emėrtimin e sajė tė vėrtet, do tė njihej nga shėnimet memoriale tė kishės sllave, qysh nga gjysma e dytė e shek. XIV, kinse shqiptarėt, emėrtimin e Preshevės e shpjegojnė me fjalėn turke, “berish-ova”, qė do tė thotė: fushė, ajėr i pastėr. Dhe sipas kėtyre shėnimeve sllave, potencohet dhe manipulohet kinse tė gjitha pjesėt dhe ngastrat e kėtij vendbanimi tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore. Po i mbajkan dhe po quakan me toponimet kolonialiste sllave, do ta shohė mė poshtė vetė lexuesi dhe do tė gjykojė ai, se si sllavėt qė nga mesjeta, pėrpiqen dhe po pėrpiqen, qė me ēdo kusht ta paraqesin popullatėn serbe si autoktone e pėrjetshme, e jo qė janė popullatė kondomiomiste e ardhur atje nga prapa karpatet e Rusisė, nė tokat tona tė Arbrit.

         Sipas shėnimeve tė J.H.Vasileviqit, pėr vitet 1878-1898, apo edhe pėr vitin 1901, pėr Preshevėn shprehet kėshtu: “Tash Presheva, ndahet nė katėr mėhalla dhe atė: “Mėhalla e Mutishėve”, “Mėhalla e Paxhikėve”, “Mėhalla e Ali-Metėve” dhe “Mėhalla e Ahmetit” dhe se dy nga kėto mėhalla janė, nga ana e djathtė e lumit ndėrsa dy tė tjerat janė nga ana e majtė e lumit”[9].

Si lagje mė e vjetėr, e Preshevės merrej “Mėhalla e Paxhikėve”, ndėrsa si  mė e reja  ishte  atėbotė por  edhe sot  “Mėhalla e Alimetėve.

Mėhalla e Paxhikėve, deri para luftėrave serbo-turke, kjo lagje paska qenė, mė e pabanuara, kėtė mėhallė e paskan banuar, muhaxhirėt e shpėrngulur dhunshėm nga Qarku i Vrajės. Shih nga Qarku i Vrajės thotė Vasileviqi, por nuk e potencon faktin vallė kėta shqiptarė, nga Pashallėku i Vrajės, tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, athua prej vetė dėshirės e paskan lėshuar Vrajėn e tyre autoktone. Dhe se nėpėr atė dimėr tė egėr tė vitit 1877/78, e kishin marrė botėn nė sy, tė ikej ishte krijuar sidromi nė mendjen dhe shpirtin e popullatės shqiptare para se tė arrinte ushtria e egėrsuar e shkaut nėpėr vendbanimet tona tė vjetra tė Shqipėrisė.Vashave muhaxhire, do t’u ngriheshin fėmija nė krahė, tė tjerat  tė hutuara i kishin harruar fėmijėt e tyre nė gjumė duke fjetur! Nėpėr shtėpitė e tyre atje nė: Nish, Kurshumli, Prokupje, Leskoc, Vrajė etj. Njė pjesė e tyre kishin ardhur dhe ishin vendosur nė Mėhallėn e Paxhikėve tė Preshevės. Siē do tė janė familjet e dodajve qė do tė vinin nga Nishi, binajtė do tė vinin nga fshati Binoc i Surdulicės pastaj hyskėt do tė vinin nga Vraja, kjo ishte njė pjesė e familjes e Hysen Pashait sundimtarit nė Pashallėkut tė Vrajės, familjet e klaiqėve do tė vinin nga fshati Klaiq i Leskocit kėta muhaxhirė, nuk  do tė vendoseshin    Lagjen e Paxhikėve tė Preshevės,  porse do tė shkonin dhe do tė vendoseshin nė fshatin Kokaj nė Malėsinė e Karadakut etj. Disa muhaxhirė nga trojet e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, u vendosėn me yrfė dhe zunė vend gjithė andej nėpėr trojet e Rumelisė Turke, qė administrohej gjer atėherė nga Porta e Lartė.

          Siē thamė mė lart Presheva, atėbotė i kishte 640 shtėpi dhe 30 dyqane, nėpėr tė cilat dyqane tregtia e artikujve tė nevojshėm bėhej nga prodhimet manifakturale, ndėrsa artikujt qė i mungonin kėtyre dyqaneve tregtare, merreshin dhe silleshin nga Bujanoci, Kumanova, Shkupi apo Selaniku. Ndėrsa para viteve tė stuhishme 1877-1878, malli bihej dhe tregtohej pėr nė dyqanet e Preshevės, nga Arnautllėku i Nishit, Pirotit, Kurshumlisė, Prokupjės, Leskocės, Ak Pallankės dhe Vrajės, gjegjėsisht nga trojet e Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore, tė Shėn Konstandinit tė Madh nga Naissusi, qė i kishte mbretėritė e tij nga Kalaja Faranore Iliro-Dardane e Mbretit Bind, e deri te Kalaja e  Singidiumit tė Beogradit pranė lumit Tun (Danubit) tė sotėm.

Nė Kazanė e Preshevės, ishin tri mejhane (pijetore), si mehanxhinj sipas J. H. Vasileviqit, ishin serbėt nga vendbanimet pėr rreth Preshevės, ndėrsa si dyqanxhinj, tregtarė dhe zejtar, do tė ishin vetėm se shqiptarėt.

         Ndėrsa nga godinat publike nė Preshevė atėbotė, ishin: dy xhami dhe dy ndėrtesa shkollore, pastaj ishte njė teqe dhe njė huqumet (konak).

Sipas shėnimeve arkivale serbe, kryesisht memorialeve kishtare sllave pėr gjysmėn e dytė tė shek. XVI. Toponimin e Preshevės pėrpiqen ta shpjegojnė me fjalėn turke: “Berish-ova”, qė do tė thotė: “Fushė me ajėr tė pastėrt”. Ndėrsa midarin  Presheva si qytezė, kishte filluar ta merrte gjat viteve 1878-1898. Pėrfundimisht titullin e midarit tė saj Presheva, do ta fitonte mė 1901. Kur se ajo kishte filluar tė ndahej nė katėr mėhalla siē ishin: 1). Mėhalla e Mutishėve, 2). Mėhalla e Paxhikėve, 3). Mėhalla e Alimetėve, 4). Mėhalla e Rekės.

Kjo fotografi autentike tregon, pamje nga qyteti i vjetėr i Preshevės, njėra ndėr to ėshtė; Atik Xhamia dhe Teqeja e Preshevės, tė ngritura mė 1678. Kurse pranė saj ėshtė kafeneja e Toza Popoviqit, ku nė podrumin e sė cilės mė 1944, ishte kryer njėra ndėr masakrat mė monstruoze nga aradha e XVI. patizano-ēetnike. Ndėrsa kundruall saj, ėshtė konaku i pasaardhėsve tė Hysen Mehmet Pashė-Vrajės, kur  ishin vendosur pas shpėrnguljes sė dhunshme nga ish-pashallėku i tyre i Vrajės gjat viteve 1877-1878.

Vasileviqi edhe matej ngulė kėmbė duke manipuluar dhe falsifikuar tė vėrtetat, pėr kishėn e Shėn Trenjakėve nė Preshevė, kinse nė vend tė kėsaj kishe qenka ndėrtuar mė 1678, Atik Xhamia dhe Teqeja e Preshevės, Vasileviqi nė shėnimet e tij e demanton vet-veten, kur thotė: “Nova Džamija, napravljena je tek pre 17 godina; i tekija je stara; do skora su sami Arnauti pričali da je to bila nekada “Latinska Crkva”. (Xhamia e Re, ėshtė e ndėrtuar tek para 17 viteve; edhe teqeja ėshtė e vjetėr; deri para pak kohe se vet Shqiptarėt kanė thėnė se ajo dikur na paska qenė “Kishė Latine”[10].

         Shqiptarėt e Kazasė sė Preshevės dhe rrethinės tė saj, vėllezėrit e tyre tė njė gjaku dhe gjuhe i quanin; krishterė katolik, latin kaur etj. Edhe nėse ėshtė ndėrtuar “Atik Xhamia e Preshevės dhe Teqeja e saj mė 1678, nė oborrin e kishės, romano-katolike. Porse xhemati i kėtyre dy faltoreve tė ngritura, ishin prapė tė njėjtit – shqiptarėt. Pėr serbėt karpatjan, lepuri fle nė njė kaēubė krejt tjetėr. Ata po orvaten qė veten siē e kemi cekė mė lart ta paraqesin si banor prioritar autokton dhe popull mitik, nė kėto regjione tė Shqipėrisė sė Vjetėr Verilindore.

         “Nė vetėdijen e shqiptarėve tė moēėm, nga rajoni i Preshevės, ende gjallėron kategoria e “banorėve tė vjetėr”. Nė fshatrat shqiptare tė jugut tė Serbisė, banorė tė vjetėr pėrmenden“kaurėt”, i quajnė myslimanėt jomyslimanėt “tė pafe”, tė cilit aty kanė jetuar para tyre, thekson Dr. Mihajllo Kostiqi, se shqiptarėt e sotėm, nė veēanti pleqtė nė fshatrat: Llojan, Miratoc, Tėrnavė, Norēė dhe Strezoc, atyre “kaurėve” ua pėrshkruajnė oborret e vjetra, kishat, varrezat e vjetra, si dhe traditat pėr disa burime e veprime tjera”[11] . Shqiptarėt mysliman i quanin vėllezėrit e tyre tė njė gjaku  si kaur e llatin.

         Presheva, atėbotė gjatė sundimit turk, nuk kishte ndonjė industri, tė zhvilluar pėrveēse zejtarisė manifakturale siē ishin: bukėpjekėsit, qerrepunuesit, kėpucėtarėt, rrobaqepėsit, dyfekėxhinjėt (pushkėpunuesit), berberėt etj. Tė gjitha punimet tjera artizanale pėr dasmat shqiptare, pėr nusen dhe dhėndrin, shqiptarėt e pasur dhe ata mė pakė tė pasur i kanė siguruar nga pazaret e Kumanovės, Shkupit dhe ndonjėherė edhe nga pazaret e largėta tė Selanikut.

( Janar 2011 )

 

* ) Autori ėshtė i burgosur politikė, njėherit edhe kryetar i “Shoqatės sė Muhaxhirėve tė Preshevės”.

 

 

…

 



[1] Historia e Preshevės-Enciklopedia e Lirė- 2006. page 2.

 

[2] Dr. Jovan Hadži-Vasiljevic, Beograd, 1913. str. 23.

[3] Historia e Preshevės- Preshevė, 1997-2003. page 2.

[4] R. Avdiu Terrori serb ndej shqiptareve tė Masuricės dhe Vrajės. Preshevė, 2006. 

 

[5] R. Avdiu, Terrori serbė ndaj shqiptarėve tė Masuricės dhe Vrajės, Preshevė, 2006 fq. 256-268.

[6] Dr. Jovan Hadži Vasiljevic, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913. str.31.

 

 

[7] R. Avdiu, Terrori serb ndaj shqiptarėve tė Masuricės dhe Vranjės. Preshevė, 2006. fq. 32-36 dhe fq. 396.

[8] Me kėtė matrial jemi shėrbyer nga burimi, Presheva. Com. tė botuara gjatė vitin 1997-2003.

 

 

[9] Dr. J. Hadži Vasiljevic, Južna Stara srbija. Beograd, 1913. str.33-34.

[10] Dr. Jovan Hadži Vasileviq, Južna Stara Srbija. Beograd, 1913. str.34.

[11] Dr. M.Kostić,Geografija za Preševo Kumanovo i Vranje,KORAK,NIP.Vranje st.17