Pėrkujtesė historike

 

KOSOVA E PAVARUR ĖSHTĖ MINIMUMI I BORXHIT TĖ PERĖNDIMIT

NDAJ KOMBIT SHQIPTAR

 

         Shkruan: Prof. Dr. Muhamet PIRRAKU,  

         Prishtinė, 14 shkurt 1999

 

 

Pėrkujtesė bashkėkryetarėve dhe ndėrmjetėsuesve tė

Konferencės paqėsore shqiptaro-serbe tė Rambujesė

 

 

         E k s e l e n c ė,

 

         Momenti historik ballkanik, evropian e botėror bėri qė tė bie mbi Juve njė detyrė sa e rėndėsishme politike aq edhe njerėzore. Kjo barrė shumė e rėndė u vie nga paraardhėsit t'uaj tė gjakut e tė profesionit, injorues tė popullit e tė kombit tė parėlindur tė Ballkanit, pėr interesa tė sllavėve e tė grekėve ortodoksė mė shumė se shovinistė.

Tė kuptuarit nga Ju tė ēėshtjes drejt, tė vepruarit drejt dhe tė mbylljes drejt tė problemit mė shumė se ballkanik dhe mė shumė se evropian, qė keni shtruar nė tavolinė - para vetės dhe delegacioneve tė dy popujve armiq shekullor, me fajin e pushtuesit serb gjithmonė mesjetar, qė po dėshmohet si i tillė para syve tė botės aktualisht, do tė lani njė pjesė tė borxhit qė Evropa dhe Rusia ia ka kombit shqiptar, tė copėtuar nė pesė shtete me traktate diplomatikeBerlin, nė Londėr,Paris,Jalltė, Londėr II, e tė tumirė edhe nė Dejton!?!

         Pėr ta kuptuar mė mirė fajin e paraardhėsve Tuaj ndaj kombit shqiptar, pėr t'i kuptuar mė qartė aspiratat kolonialiste serbe aktuale jo vetėm shoviniste, fashiste e naciste, por edhe me prani tė qartė tė kanibalizmit antishqiptar, ende tė ruajtur nė gjenet serbe tė periudhės sė depėrtimit tė sllavėve nė Iliri(Ballkan), dhe pėr ta kuptuar kėrkesėn gjithėshqiptare aktuale pėr Pavarėsinė e Republikės sė Kosovės  si kėrkesė minimaliste pėr zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare tė dėrrmuar, tė dėnuar dhe tė pėrdhosur barbarisht nga Evropa imperialiste dhe Rusia cariste e kominterniste, gjithmonė pansllaviste, duhet tė keni para Jush, nė tavolinė, kėtė Pėrkujtesė me tė dhėna faktologjike mė tė domosdoshme:

         Njėsia etnike, gjeopolitike e shtetėrore e Kosovės aktuale ėshtė vetėm rreth njė e katėrta pjesė etnike, gjeopolitike e shtetėrore tė Dardanisė ilire tė periudhės sė integrimit tė popullit shqiptar historik nė periudhėn romako - bizantinecivilizimit paleokristianBallkan. Me tė dhėnat arkeologjike nuk mund tė dėshmohet prania e ndonjė vendbanimi serb nė Kosovė tė periudhės sė dyndjeve sllave nė Iliri. Kurse, me burimet e proveniencės bizantine dėshmohet qartė se kontaktet e para tė Kosovės me rasianėt(amallgam iliro-vlleho-sllavė, stad ky i parė nė integrimin e popullit serb), si pushtues tė Kosovės, janė mė 1186, kur forcat e zhupanit bizantin tė Rasės, iliro-vllehut tė sllavizuar, Nemanja, depėrtuan brigjeve tė Sitnicės deri nė Lypjan.

Ndėrkaq, pushtimi dhe vendosja e administrimit shtetėror surogat bizantino - sllav nė Kosovė, ndodhi kryekreje nga fundi i shekullit XIII deri nė fillim tė shekullit XIV, nė periudhėn e sundimit tė Uroshit II Millutin(+1321), i cili shtetin e quajti, latinisht: “Regnum Rassia”, e sėkėndejmi edhe “Mbret i Rasės”. Trashėgimtari i tij, Stefan Deēanski(+1331) nė titullin mbretėror saktėsoi, latinisht: “Rex Rasie et Dioklea, Albanie, Bulgarie et totius Martimo”. Pra, nuk ka Serbi, as serbė.

Dhe, pasardhėsi i dytė i Mulutinit, dhe i fundit i dinastisė iliro-vllehe me civilizim bizantino-sllav, Stefan Dushani(e helmoi oborri mė 1355), u laurua me titullin perandorak: “…dei gratia Romanie, Sclavonie et Albanie imperator”, e ndoshta edhe sllavisht: “Car i samodržac Srblem, Gerkom, Belgarom, Arbanasom”, pėrbajtje kėto tė reja, qė pasqyrojnė qartė pėrbėrjen etnike tė perandorisė sė tij: "Perandor dhe autokrat i serbėve, grekėve, bullgarėve, shqiptarėve”.

Mė lartė saktėsova “ndoshta”, pėr shkakun se ky tekst mund tė jetė pėrkthim kishtar serb i periudhės osmane. Por, tė ecim pėrpara. Nė ngritjen, fuqizimin dhe mbajtjen e Perandorisė NemanideIliri kontribuoi fuqimisht popullsia autoktone (shqiptare e iliro-vllehe) e gatshme pėr tė hedhur pushtetin e kalbur bizantin ortodoks, nė luftė tė pėrhershme me organizmat shtetėrore e perandorake evropiane latino - katolike.

Ndėrkaq, sllavizimi i dinastisė nemanide, i oborrit perandorak nemanid, i kishės vendėse ortodokse, i administratės perandorake shtetėrore dhe i pjesės mė tė madhe tė vllehėve do tė bėhet nė rrjedhė tė shekujve XIII - XIV nė mbėshtetje tė ligjeve mė drakonike qė njohu mesjeta evropiane. Dinastėt nemanidė nė Kosovės, si edhe gjetkė nė trojet shqiptare, e ndanė pushtetin me qarqet drejtuese tė popullsisė autoktone(si edhe perandorėt romakė e bizantinė, e mė vonė edhe ata osmanė-turq) dhe e pėrjetėsuan atė, pėr interesa tė veta klasore feudale, vetėm me meremetime dhe rindėrtime tė kishave, tė manastireve, tė kėshtjellave dhe tė qyteteve ekzistuese nga periudha illre,  romake e bizantine.

Pas vdekjes sė Car Dushanit pa vonuar u shthur Perandoria Nemanide qė ishte surogat bizantino-sllav. Krahinarėt shqiptarė, mbi tė cilėt mbėshtetej forca perandorake e Car Dushanit kundėr Bizantit dhe rrezikut ballkanik nga Perandoria Osmane nė fuqizim e sipėr, shpallėn shkėputjen dhe mėvetėsinė e principatave feudale nė krahinat me popullsi shqiptare, tė cilat ata i administronin nė trashėgimi nė periudhėn e pushtetit perandorak  bizantin e nemanid.

Kėtu duhet tė saktėsohet fakti se, derisa pasardhėsitė e Car Dushanit me prirje kulturore bizantine(mbretėr e princa vlleho-bizantino-sllavė) do tė tėrhiqen nga Dardania dhe Peonia ilire(tė cilat albanistika evropiane i mba pėr djepin e gjuhės shqipe dhe pėr Piemontin e Shqipėrisė Etnike), krejt nė jug tė Perandorisė(nė viset me popullsi tė pėrzjerė vlleho-arbanaso-greko-sllave tė bashkuar vetėm nė krishtėrim ortodoks tė ritit bizantin), krahinarėt perandorakė nemanidė tė lidhur ngushtėsisht pėr  shkizmėn ortodokse shėnsaviane, do tė tėrhiqėn nė Shumadi(mė vonė Serbi), ku nga mesi i viteve '70-ta tė shek, XIV u tėrhoq patriarku i kishės rasiane.

Nė ato vise, pra nė Shumadi tė sotme, ishte djepi ku pėrkundi fėmijėrinė e autonomisė sė kishės shėnsaviane ortodokse dhe tė kurorės mbretėrore nemanide tė viteve 1217-1220. Atje kishte lėshuar themele tė forta bashkėjetesa dhe bashkėshkrirja e elementit autoktonė iliro-vllehė me elementin sllavė dhe kishte filluar pakthyeshėm integrimi i kombėsisė serbe historike.

Situata etnike e civilizuese e Kosovės nė kohėn e kontakteve tė para shtetėrore me Perandorinė Osmane - turke, nga mesi i viteve '80-ta tė shekullit XIV, ėshtė dėshmia mė e pakontestueshme se Kosova nė periudhėn bizantine para nemanide, nė periudhėn nemanide dhe pas Car Dushanit, ishte tokė e banuar nga shqiptarėt, dominant nė jetėn ekonomike dhe qeveritare tė vendit.

Rezultati i komplotit tė princit osman, Bajazid I, dhe krahinarit serb Vuk Brankoviq pėr pushtet me anė tė likuidimit tė Muratit I dhe tė knjaz Lazar Hrebacit me mbėshtetėsit e tyre, para se kėta t'i zhvillonin flamujt e "L u f t ė s", sė verės 1389, midis forcave tė Aleancės sė tė krishterėve ballkanikė-evropianė e tė ushtrisė perandorake osmane(nė trekėndėshin midis Sitnicės e Llapit nė Kosovė), shpartalloi konceptin mesjetar ballkanik e evropian pėr territorin e feudit, tė principatės e tė perandorisė tė barazuar me pėrkatėsinė fetare e tė etnisė -  kombėsisė sė pushtetarit sovran: I kujt pushteti, e tij  feja;  e kujt feja, e tij   kombėsia .

Diplomati freng nė Mesdhe, Filip Mezier nė njė vepėr tė pėrfunduar nė Paris, para tetorit 1389, shkroi: "Me mėshirėn e Zotit u evitua shpata e Muratit tė pėrmendur, nė kėtė vit ai plotėsisht u muajt nė vise tė Shqipėris"(...il parten Albanie).

Po kėshtu, kronikėt e historianėt osmanė tė "Betejės sė Kosovės" - "vendin Kosovė" dhe "atdheun Kosovė"(yürt Kosova) paluhatshėm e trajtuan tokė tė banuar me shqiptarė dhe pjesė ndėr mė kryesoret tė Shqipėrisė. Kjo del edhe nga cikli i kėngėve serbe e shqiptare pėr Betejėn e Kosovės.

Diplomati freng, Lamartin-i, nė kapėrcyllin nga shek. XVIII nė shek. XIX, kishte informata se ushtria e Aelancės sė krishtere ishte taboruar nė "Male tė Shqipėrisė"(des monts d’Albanie, pėrkatėsisht: sur les escarpements des montagnes de l' Albanie), kurse historiani M.H. Lamaire, mė 1821, shkroi se Muratin e theri "njė shqiptar i plagosur"(un Albanais blessé). Sipas kronikėve osmanė e kujtesės historike shqiptare ai ishte Millosh Nikollė Kopiliqi, krahinar i Drenicės, i cili, sipas Lamaire, u pėrkiste radhave "tė shqiptarėve tė panėnshtruar nga turqit"(et de ceux d' entre les Albanais qui n'avaint pas été subjegués).

Dhe, mė l868, mitropoliti i shquar i kishės rumune, Andrea Shaguna, nė veprėn "Kodi fetar i ortodoksisė" i  hedhi poshtė tezat se vrasėsi i Muratit, ishte serb(grekė a hungarez), dhe nguli kėmbė: "Ta dije bota, edhe sulltanin e Turqisė, Muratin e Parė, nė betejėn e vitit 1389, nuk e ka vrarė ndonjė serb, por njė shqiptar i kulluar si ujėrat e Korabit".

Ndėrkaq, JU, Zotėrinj arkitekt e drejtues tė Konferencės sė Rambujes, duhet ta dini se pasardhėsit, qartė pasardhėsit, e atij "un Albanais blessé" dhe tė atyre "et de ceux d' entre les Albanais qui n' avaint pas été subjegués" - janė themeluesit dhe forca morale titanike tė Ushtrisė Ēlirimtare tė Kosovės, pėrfaqėsuesit e tė cilės aktualisht udhėheqin delegacionin shqiptar nė Konferencėn shqiptaro-serbe me ndėrmjetėsim ndėrkombėtar nė Rambuje tė Francės.

Por, tė ndalemi edhe pak nė Mesjetė, me interes pėr hapat Tuaj burrėror drejt paqes nė Kosovėn e qullur me gjak shqiptari tė derdhur nga kanibalistėt serbė tash e 190 vjet, nga therja e familjes tridhjetanėtarėshe tė Demė Ahmetit tė Mavriqit(Kryellapi), nga ēetnikėt e dėrguar nė Kosovė nga Shumadia(Pashallėku i Beogradit).

Fytyra e vėrtetė etnike shqiptare e Kosovės dhe e Shqipėrisė Etnike nė pėrgjithėsi do tė zbardhet me kalimin masiv tė shqiptarėve nė Islam, nga pjesa e dytė e shek. XV deri nė pjesėn e dytė tė shek. XVI, nė njė periudhė kur kisha perandorake osmane ortodokse skizmatike shėnsaviane serbe, samoilo-bullgare dhe greko-helene, farkėtuese tė kombėsisė serbe, bullgare e greke, gėzuan shkallėn mė tė lartė tė autonomisė nė fushė tė fesė dhe tė arsimit, me shumė preferenca politike e shtetėrore serbe, greke e bullgare.

Kalimi nė Islam i shqiptarėve nė fakt ishte bojkotim shqiptarēe i kėtyre kishave si masė preventive kundėr asimilimit tė shqiptarėve nė serbė, bullgarė e grekė dhe jo dashuri e tyre pėr ta ndėrruar Krishtin Zot me Profetin Muhammed, siē thonė antishqiptarėt sllavė e evropianė antiislamė. Feja e re, Islami, si fe me djepin nė Arabi, joturke, shumė univerzale krahasuar me ekskluzivitetet e skizmės ortodokse, shqiptarėve u mundėsoi integrimin e kombėsisė dhe tė njėsisė etnokulturore e gjeopolitike tė Shqipėrisė(Arnautlluk, Albania).

Kjo njėsi etnokulturore dhe gjeopolitike(e Shqipėrisė) nė kuadėr tė Perandorisė Osmane nė fillim tė shek.XVII, shtrihej nė arealin ballkanik tė pėrkufizuar me njė brez tokėsor me popullsi shqiptare myslimane nga Tivari drejt Podgoricės - Plavės - Tregut tė Ri(Jeni Pazar, Novi Pazar) - Kurshumlisė - Nishit - Vrajės - Preshevės - Kumanovės - Shkupit - Velesit - Shtipit - Manastirit - Janinės - Prevezės dhe me Jonin e Adriatikun.

Nga mesi i shekullit XIX pėr Shqipėri(Arnautlluk, Albania) nga diplomatėt, udhėpėrshkruesit dhe gjeografėt evropianė e lindorė, njihej sipėrfaqja ballkanike midis gradėve 39 e 43 tė gjerėsisė veriore dhe gradėve l7 e 20 tė gjatėsisė lindore. Shprehur nė kilometra katrore, areali i Shqipėrisė kishte rreth l25 000km2, prej tė cilave rreth 110 000km2 tė banuara me shumicė absolute shqiptare.

Nė periudhėn e ngritjes sė autonomisė sė Malit tė Zi, tė Serbisė e tė Greqisė me perkrahje politike, diplomatike, materiale dhe ushtarake tė Rusisė dhe tė Fuqive tė Mėdha evropiane, nga areali i Shqipėrisė u shkėputėn rreth 5 000km2, tė banuara me fise e popullsi shumicė shqiptare ortodokse, tė cilėt u serbizuan dhe u greqizuan me dhunė deri nė prag tė Kongresit tė Berlinit(l3 qershor-13 korrik 1878).

Ndėrkaq, Evropa, pėr ditė me diell, i pėrdori gėrshėrėt e pėrgjakura tė pansllavizmit rus pėr tė copėtuar Shqipėrinė nė Konferencėn paqėsore tė Shėn Stefanit, mė 3 marsit 1878. Me vendimin e kėsaj paqeje midis Rusisė e Turqisė, mė se tri tė katėrtat e Shqipėrisė i ndaheshin Bullgarisė, Serbisė, Greqisė dhe Malit tė Zi. Dhe, ndonėse i tėrė kombi shqiptar u ngrit nė armė, korrigjimi i pjesėrishėm i kėtij vendimi do tė bėhet me kėrkesėn kėmbėngulėse tė Bizmarkut, pėr tė larguar Rusinė nga Mesdheu dhe Adriatiku. Realisht, Kongresi i Berlinit nuk mori parasysh asnjė kėrkesė tė kombit shqiptar e tė Shqipėrisė tė pėrfaqėsuar nga Organizata politiko-ushtarake Lidhja Shqiptare e Prizrenit(Maj 1878_Maj 1881).

Kėtu, tashti, e kėrkon momenti historik tė konstatohet: Sipas tė dhėnave tė diplomacisė frėnge qė iu servuan Kongresit tė Berlinit, Mali i Zi para kėtij Aeupagu pati 4 427 km2, Serbia 43 535 km2 dhe Greqia 50 123 km2, kurse pas implementimit me dhunė diplomatike e ushtarake evro-ruse e osmane tė Traktatit tė Berlinit, dolėn tė rritura me toka tė Shqipėrisė: Mali i Zi pėr 4 683 km2, Serbia pėr rreth l0 500km2(nga 10 972 km2 sa pati Sanxhaku i Nishit, i Vilajetit tė Kosovės) dhe Greqia pėr rreth 9 275 km2 toka me shumicė shqiptare(nga 20 304 km2 sa mori nė Epir e Thesali). Gjithsej, nga njėsia etnokulturore e gjeopolitike e Shqipėrisė(Arnautlluk, Albania) Evropa, paraardhėsit Tuaj diplomatikė, shkėputėn me dhunė rreth 24 458 km2 me popullsi 70-100% shqiptare.

Nuk shohim tė nevojshme tė pasqyrojmė, pėr kėtu, nė detaje pėrmasat e gjenocidit serb, grek e malazez mbi shqiptarėt nė tokat e aneksuara. Mjafton t'ua pėrkujtoj kėrkesėn e princit tė Serbisė, Millan Obrenoviqit drejtuar ushtarakėve: "Sa mė tepėr shqiptarė tė shpėrngulni, aq mė tė mėdha do tė jenė meritat tuaja para atdheut...!"

Me bajonetė, plumb e zjarrė - me strategjinė e tokės shqiptare tė djegur, gjithėsesi tė bekuar nga Evropa, nė dimrin e egėr 1877/78,  u bė spastrimi etnik i 714 fshatrave(640 pastėr shqiptar e me shumicė shqiptare). Secili nga rreth 300 000 shqiptarėt e Toplicės, Kosaonicės, Masuricės e tė Pusta Rekės pėrjetoi Golgotėn, por pėr kėtu mjaftohemi me konstatimin e vrojtuesit serb, Mita Petroviq, pėr fshatin Topanicė me 500 familje shqiptare: "Nė fshat pati gra dhe fėmijė, por askush nuk i shpėtoi dėnimit. Tė gjithė u vranė..."

Ēka mund t' u deklaronin, Juve, Zotėrinj, Shainoviqi e Millutinoviqi, sot paqėsorė nė Rambuje, pėr kasaphanet mbi shqiptarėt nga Likashani deri nė Rogovė, nga shkurti 1998 deri nė janar 1999?! Pak gjė mė njerėzor ishin pushtuesit malazez e grekė, nė vitet 1877/8l.

Pas Kongresit tė Berlinit deri nė fund tė viteve '90-ta tė shek. XIX, pėr njėsi etnokulturore e gjeopolitike tė Shqipėrisė konsideroheshin viset qė mbulonin pesė vilajetet e Turqisė evropiane: Vilajeti i Kosovės(me 32 900km2), Vilajeti i Shkodrės(me l0 970km2), Vilajeti i Manastirit(me 28 500km2), Vilajeti i Janinės(me l7 900km2) dhe Vilajeti i Selanikut(me 35 000km2). Nė Vilajetin e Selanikut shqiptarėt pėrbėnin pakicėn shumicė, ndaj Lidhja Shqiptare "Besa-Besėn" e Pejės (l896-902) hoēi dorė nga ai si pjesė e Shqipėrisė Etnike. Njė gjest vullnetmirė tė tillė kurrė, nė asnjė mėnyrė, nuk do ta bėnin sllavėt dhe grekėt, fqinjė tė shqiptarėve.

Pėrbėmja etnike nė katėr vilajetet e tjera me 90 270km2, tė njohura si vilajete shqiptare nga qarqet diplomatike, publicistike dhe shkencore lindore e perėndimore, ishte: mbi 66% shqiptarė, rreth l6% bullgaro-maqedonė, rreth 5% serbė dhe diēka mbi 4%  grekė. Kishte   njė pakicė shumicė vllehe, mandej pak turq, romė, ebrejė.

Njė pėrbėrje etnike tė pėrafėrt Shqipėria pati edhe nė prag tė shpėrthimit tė Luftės ballkanike, nė tetor tė vitit 1912. Kėso kohe nė territorin e sotėm tė Kosovės me 10 887km2(tė riokupuar nga Serbia mė 23 mars 1989, me pėrkrahje politike, policore e ushtarake tė Jugosllavisė avnojiste) pati 95% shqiptarė, rreth 3.7% serbė, pak turq, romė e ebrejė. 

Sipas diktatit tė Rusisė, Aleanca ushtarake ballkanike(serbe, bullgare, malazeze e greke) hyri nė luftė me 600 000 mijė ushtarė, de iure kundėr Perandorisė Osmane, kurse de facto kundėr Shqipėrisė, tė cilės Porta e Lartė ia njohu autonominė shtetėrore mė l7 gusht 1912, nė shtrirje tė katėr vilajeteve shqiptare.

Ushtria sllave e greke marshoi nė tokat e Shqipėrisė me kėmbėsori e kalorėsi tė mbėshtetur me artileri dhe zbatoi strategjinė e tokės sė djegur, duke mos kursyer fėmijėt, gratė as pleqtė. "Pushkė kemi pėr tė shtėnė nė atė qė do tė shtie nė ne, edhe na lasht zoti, shkrum kemi pėr ta bėrė atė shtėpi, e katundin qė do tė na kėthejė pushkėn...!" - theksoi, mė 18 tetor 1912, Gjeneral Janko, porsa shkeli Podjevėn plotėsisht shqiptare.

Ndėrkaq, princi i Serbisė, Aleksije Karagjorgjeviq, porsa shkeli tokėn shqiptare tė Kumanovės, i sfidoi Evropės: "Unė dėshirojė vetėm qė kėtu tė vijnė mijėra njerėz evropianė me pėrgjegjėsi e tė shohin shqiptarėt, tė cilėt ne i kemi zėrė robėr, dhe ata tė binden se kėta memzi mund tė quhen njerėz dhe tė krijojnė bindjen se Ballkani patjetėr duhet tė spastrohet nga kėto egėrsira..."!!?

Aso kohe Evropės i mungonte njė William Walker.

Toka shqiptare nė pėrgjithėsi u kthye nė Golgotė, sa qė edhe historiani mė erudit nuk ka mundėsi tė evidencojė njė lokalitet shqiptar, ku shkeli kėmba e ushtrisė aleate ballkanike, e tė mos ketė pėrjetuar vrasjet me masakrime nga ushtria e aleatėve dhe ēetnikėt serbė e malazez, komitėt  bullgarė e andartėt grekė. Tė dhėnat burimore flasin pėr rreth 14 mijė shqiptarė tė therur e tė masakruar, vetėm nga ushtria serbe e malazeze, dhe shumė mė tepėr tė shpėrngulur nė Anadoll.

Nė jehonėn e kėtyre "fitoreve" tė Aleancės ballkanike mbi ushtrinė perandorake osmane, ushtria malazeze u tregua mė sadiste, mė gjenocidale ndaj shqiptarėve. Me dhunė e vrasje masive konvertoi mijėra shqiptarė myslimanė e katolikė nė ortodoksė, duke u vė emra kalendarikė pravosllavė. Tė mjaftohemi pėr kėtu vetėm me kėtė fakt: Nė vise tė Gucisė malazeztė pushkatuan, nė njė vend, 600 shqiptarė - gra, fėmijė e pleq, tė cilėt nuk pranuan aktin e kryqimit nė ortodoksė,  pėrkatėsisht nė serbė. Qindra tė tjerė pushkatoi nė vise tė Pejės, tė Deēanit e tė Gjakovės.

Komiteti i Shpėtimit Kombėtar tė Shqipėrisė pėr tė parandaluar copėtimin e Shqipėrisė Etnike, ftoi Kuvendin Shqiptar nė Shkup, seli e kryeqendėr e Vilajetit tė Kosovės, dhe mė l6 tetor 1912, duke pasur nė krye Nexhib Ali pashė Dragėn tė Mitrovicės,  informoi pėrfaqėsuesit e Fuqive tė Mėdha evropiane nė Shkup, se "Shqipėria i ka kapė armėt jo pėr me forcue dominacionin e Turqisė nė Ballkan, por pėr me i dalė Zot tanėsisė tokėsore e lirisė sė Shqipėrisė. Pra, qysh prej sodit po ju deklarojmė se sido qė tė jet fati i armėve, shqiptarėt nuk kanė me pranue prej katėr vilajeteve veēse njė formė politike e njė formė sundimi...!"

Tua pėrkujtoj Juve, Zotėrinj, se Flamuri i Kryengritjės shqiptare tė 5 prillit-l8 gushtit 1912, qė siguroi autonominė e Shqipėrisė Etnike nga Turqia, u ngrit nė Prekaz tė Drenicės. Atė kryengritje e organizoi dhe e drejtoi juristi drenicas - Hasan Prishtina, Kryeministėr i Shqipėrisė londineze, mė 1921.

Realisht, pėrfaqėsuesit e dėshmuar tė mbarė Shqipėrisė, mė 28 Nėntor 1912, nė Vlorė, shpallėn Pavarėsinė e Shqipėrisė nėn kryesinė e plakut madhėshtor, Ismail Qemalit, i cili njė jetė burri ia kushtoi pavarėsisė sė atdheut nga Perandoria Osmane.

Dhe, edhe Kuvendi Gjithėshqiptar i Vlorės u mblodh falė aktivitetit madhor tė patriotėve kosovarė: Salih Gjukės, Bedri Pejanit, Rexhep Mitrovicės etj.

Konferenca e ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha evropiane e tė Rusisė, nė Londėr, me tė cilin u mbyllėn Luftėrat ballkanike, nuk mori parasysh aktin e shpalljes sė pavarėsisė sė Shqipėrisė natyrore - etnike dhe historike me 90 270km2 dhe me 3 804 000 banorė, prej tė cilėve TRE MILION shqiptarė.

Pėrfaqėsuesit e Evropės plakė, krrute e mėrrute - kurvė e motit, siē e quajti, me indinjatė, apostulli i kombit shqiptar, Atė Gjergj Fishata, nuk pranuan as kėrkesėn shqiptare mė modeste pėr ngritjen e Shqipėrisė sė pavarur vetėm mbi vendet me 70-100% shqiptarė. Kjo Shqipėri do tė kishte   74 000 km2.

Paraardhėsit Tuaj, Zotėrij tė nderuar, krijuan njė shtet shqiptar nė rreth 28 760km2 me rreth 800 000 banorė, trumcak pa gjymtyrėt vitale pėr jetė ekonomike e shtetėrore tė pavarur. Londra i aneksoi Serbisė edhe 39 000km2 me l 290 000 banorė, Malit tė Zi edhe 7 000 km2 me 260 000 banorė, Greqisė iu aneksua e tėrė Ēamėria shqiptare mė 20 650km2, tė cilėn deri mė 1944, me strategjinė ortodokse tė tokės shqiptare tė djegur e gjenocid permanent, e spastroi etnikisht dhe e greqizoi barbarisht.

Shkurt, Evropa dhe Rusia nė Londėr, mė 1913, Shqipėrisė i bėnė copėtimin mė barbar, duke ua dhėnė Serbisė, Malit tė Zi dhe Greqisė  61 510km2,  me shumicė absolute shqiptare etnike.

Me tė dhėna burimore mund tė konstatohet se paramilitarėt e forcat ushtarake serbe, malazeze, bullgare e greke, nga tetori i vitit 1912 deri nė dhjetor tė vitit 1918, rrafshuan me zjarr mbi 800 lokalitete shqiptare nė vendet e aneksuara, vranė, therėn, zhdukėn e poqėn nė zjarr mbi 35 000 shqiptarė dhe mbi 500 000 i larguanė nė Azi, Evropė e Amerikė.

Copėtimin londinez tė Shqipėrisė Etnike dhe historike pėr interesa ekspansioniste etnike e kolonialiste serbe, malazeze, greke e tashti edhe pėr interesa maqedone kominterniste-bullgare, e bekuan: Konferenca e Parisit-Versajės, Marrėveshja e Jalltės, etj. E nė heshtje atė e aminoi edhe Dejtoni, i bllokuar nga interesat ruse.

Njėzet e dy vjetet e jetės sė Jugosllavisė versajase(1919-1941) paraqesin kohė e kalvarizimit tė qėnies shqiptare tė Kosovės e tė viseve tė tjera shqiptare, aktualisht tė aneksuara Malit tė Zi, Serbisė e Maqedonisė kominterniste-amerikane. Vetėm deri nė ditėt e para tė Konferencės sė Versajės, ushtria jugosllave dhe ēetnikėt serbė therėn, vranė dhe masakruan mbi 12 371 shqiptarė dhe burgosėn 22 110 veta.

Nė periudhėn sa po mbahej kjo konferencė evropiano-ruse, e cila nuk mori parasysh asnjė kėrkesė shqiptare, Komanda Supreme e Ushtrisė sė Jugosllavisė(KSUJ) kėrkoi nga ushtria dhe ēetnikėt qė shfarosjen e shqiptarėve  dhe kalljet e fshatrave tė tyre t'i kryenin nė fshehtėsi, e larg syve tė opinionit evropian, me sqarimin e qartė: "Pas nėnshkrimit tė Traktatit tė Paqes do t'i kemi duartė e lira kundėr shqiptarėve".

Dhe, mė 23 gusht 1919 KSUJ-sė u urdhėrointe njėsive ushtarake e ēetnike "qė tė rrafshonin pėrtokė ēdo fshat, nga i cili do tė shtihet nga pushka e rrezistencės shqiptare" dhe tė vitet, aty pėr aty, "secili shqiptar i arratisur...!" Kjo, kuptuar me gjuhėn e shifruar tė Shainoviqit aktual, do tė thoshte shfarosje fizike e shqiptarėve dhe e shqiptarėsisė sė Kosovės e tė viseve tė tjera tė aneksuara Jugosllavisė me Traktatin e Versajės.

Zotėrinj me dinjitet njerėzor!

Mund t'u vėrtetojė se plojat serbe mbi shqiptarėt etnikė nga Likashani i 28 shkurtit 1998 deri nė Rogovėn e 29 janarit 1999, nė periudhėn e Jugosllavisė versajiste, me dominim tė plotė tė serbėve, i pėrjetoi ēdo i pesti vendbanim shqiptar. Nuk ndalem nė kėto mynxyra dhe kėtu do t'ua pėrkujtojė vetėm masakrat e pėrmasės sė krimit, thėnė kushtimisht, tė Natės sė Shėn Bartolomeut:

Nė shtator tė vitit 1920 ushtria, xhandarmėria dhe ēetnikėt serbė e bullgaro-maqedonė shfarosėn, pėr jetė, fshatin shqiptar Pesoēan tė Ohrit, nė Iliridė(Maqedonia Perėndimore). Rreth 1 100 banorė(burra, gra e fėmijė) nė krye me imamin, Mulla Qamil Efendinė, i shtinė nė xhami tė fshatit dhe i dhanė zjarrin.

Atė vit, kallėn, nė xhami, imamin me gjithė xhematė nė Jabllanicė tė Pejės, e mė 1921 edhe imamin, Mulla Hasan Blaku, me 98 xhematė i kallėn nė xhaminė e Istokut. Po atė ditė therėn edhe 96 gra, fėmijė e pleq nė shesh tė Istokut.

Dhe, mė 6/7 janar 1921, nė Natėn e Bozhiqit serb, ushtria dhe paramilitarėt serbė, kinse nė ndjekje tė pjesėtarėve tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare - kaēake, therėn e masakruan, nė Prapashticė tė Gallapit, 1 020 shqiptarė, prej tė cilėve 440 fėmijė e gra.

Tė nesėrmen, nė Keēekollė therėn e masakruan edhe 490 tė tjerė, kryesisht fėmijė, gra e pleq. Midis tė masakruarėve ishte edhe imami, Mulla Ademi, tė cilit, pasi ia therėn me bajonetė para syve tė tij, dhe ia kallėn nė bodrum tė shtėpisė, 22 anėtarė tė familjes, e shtruan mbi cung dhe ia kėputėn kokėn si kėndezit.

Njė korrespondent danez shkroi, nė fillim tė vitit 1921, se ushtria jugosllave ka masakruar gjithsej 5 000 shqiptarė nė rrethinė tė Prishtinės dhe 3 000 nė rrethinė tė Shkupit. Para syve tė korrespondentit danez ushtria jugosllave nė Shkup pushkatoi 36 shqiptarė, kurse njė oficerė serb do t'i lavdėrohej se "me dorėn time kam pushkatuar 20 syrėsh".

Dhe, mė 29 janar l921, Ministri i Punėve tė Brendshme i Jugosllavisė urdhėroi pushtetin policor tė internonte nga Kosova 878 familje tė udhėheqėsave tė Lėvizjes Kaēake(midis tė cilave edhe familja pesė anėtarėshe e axhės sė autorit tė kėsaj Pėrkujteseje). "Jamjanėt e Afrikės nuk mund tė bėjnė atė qė serbėt u bėjnė shqiptarėve tė Kosovės" - theksoi ish-presidenti i Shqipėrisė londineze, Hasan Prishtina, nė qershor tė vitit 1921.

Sipas tė dhėnave ushtarake e policore jo tė sakta, si edhe sot, nė vitet 1918-1921, okupatori serbo-jugosllav nė Kosovė rrafshoi pėrtokė 2l5 fshatra shqiptare, kurse brenda kufirit tė Shqipėrisė londineze vrau l 392 shqiptarė dhe kallėn 1 725 shtėpi banimi - "tė provokatorėve nė territorin e Jugosllavisė"?! Qellimi i pushtuesit ishte qė me strategjinė e tokės sė djegur tė ndėshkonte mbėshtetėsit dhe tė thente Lėvizjen Kombėtare Shqiptare nėn udhėheqjen e Azem Bejtės sė Drenicės.

Tė dhėnat policore e ushtarake jugosllave thonė se midis viteve 1923- 1927 u likuiduan 2 910 pjesėtarė tė Lėvizjes sė Rezistencės Shqiptare antijugosllave. Tė pėrmendim vetėm njė plojė. Pas masakrimit tė 26 anėtarėve tė familjes sė udhėheqėsit tė Lėvizje, Mehmet Konjuhit tė Zagorthit tė Vushtrrisė, mė 10 shkurt 1924, mė 14/15 korrik 1924, nė Natėn e Bajramit, mbi 1 500 trupa tė okupatorit rrethoi Azem Bejtėn nė Galicė, Mikushnicė dhe Duboc tė Drenicės - "Arbėria e Vogėl", dhe me predha nga 20 gryka topash, e tė qindra grykave tė mitralozėve tė rėndė, masakruan rreth 300 fshatarė - burra, gra e fėmijė, duke i hedhur nė turrė tė zjarrit 20 gra tė reja, edhe shtatėzėna, tė Lubavecit.

Nė kėtė luftė do tė plagoset pėr vdekje edhe prijėsi i Lėvisjes, por rrezistenca e armatosur antijugosllave nė Drenicė - Kosovė do tė vazhdojė deri mė 3 dhjetor 1928, kur pas njė lufte tė pabarabartė me mbi l 000 trupa tė okupatorit, do tė likuidohet edhe njėsiti i fundit prej katėrmbėdhjetė anėtarėve nė krye me Shaēė Pirrakun.

Nė vitet  '30-ta, pushtuesi vazhdoi me dhunė gjenocidale politike, ekonomike, arsimore, vrasje dhe burgosje tė krerėve shqiptarė tė shquar. Nė anėn tjetėr, sa vinte dhe forcohej rezistenca "paqėsore" politike shqiptare, e cila si njė fenomen shoqėror, ia doli tė ruajė kompaktėsinė e etnisė shqiptare, me epėrsi tė madhe ndaj elementi sllavė tė sjellė nė tokat shqiptare nga Serbia, Mali i Zi e Bosnja-Hercegovina nė vijimėsi qė nga pjesa e dytė e shekullit XVIII, tė forcuar me dispozita ligjore dhe elaborate politike e akademike tė anėtarėve tė Srpski kulturni klub-it tė Beogradit.

Ndėrkaq, plojėn e fundit pushtuesi serbo-sllav versajas e bėri mė 13/14 prill 1941, nė tėrheqje nga Toka e Premtuar. Ushtaraku i i lartė, Kaliēanin, i dėshpėruar nga fakti se ishte i detyruar tė tėrhiqej nga Kosova shqiptare den baba den, para ushtrisė gjermane hitleriane, urdhėroi likuidimin mizor tė 1 300 ushtarėve shqiptarė nė radhėt e ushtrisė jugosllave tė koncentruar nė Mitrovicė.

Gjatė Luftės sė Dytė Botėrore, ndonėse nuk u bashkua Shqipėria tėrėsore, populli shqiptar mori frymė mė lirshėm. Nė Zonėn e okupimit italian  u bė e mundur imitimi i shtetėsisė sė  Mbretėrisė Shqiptare nėn kurorėn italiane. Vetėm pas kapitulimit tė Italisė dhe tė Bullgarisė, tokat shqiptare do tė pėrjetojnė bashkimin, ndonėse jo edhe njohjen e plotė shtetėrore tė Shqipėrisė. Sėpaku tashti u bė e mundshme mbrotja me armė e kufirit etnik. Terrori komunist kominternist nė Kosovė e viset e tjera tė Shqipėrisė, jashtė territorit tė Shqipėrisė londineze, nuk pati rezultate tė mėdha nė pėrgjakjen vėllavrasėse tė popullit shqiptar.

Megjithatė, nė viset kufitare me Serbinė dhe Malin e Zi, gjatė tėrė periudhės sė Luftės sė Dytė Botėrore kėrcėnoi rreziku permanent nga ēetat ēetnike e drazhiste tė Serbisė dhe tė Mal tė Zi. Nė viset etnike kufitare u bėnė ploja mbi popullsinė shqiptare e boshnjake, por njė masakėr qė nuk e ka njohur historia e Luftės sė Dytė Botėrore, ėshtė ajo nė viset shqiptare tė Bihorit nė Sanxhak tė Tregut tė Ri(Jeni Pazar, Novi Pazar), zonė kjo e demarkacionit midis Serbisė sė Nediqit nėn administrimin gjerman nazist dhe Mbretėrisė sė Malit tė Zi, nėn administrimin italian fashist.

Masakra e Bihorit u krye pėr nder tė Zotit serb, po tė atij zoti qė po i thėrret turma serbe nė Rambuje!? Me strategjinė e tokės sė djegur me dorė, ēetnikėt dhe drazhistėt, me mbėshtetje logjistike prej ushtrisė fashiste italiane, brenda 3-4 orėve tė Natės sė Bozhiqit serb, tė 6/7 janarit 1943, rafshuan me zjarrė 82 fshatra shqiptare e boshnjake dhe viktimizuan 4 628 veta shqiptarė dhe boshjakė(shqiptarė myslimanė tė sllavizuar gjuhėsisht) dhe pikėrisht: likuiduan 3 74l veta, civil tė paarmatosur, plagosėn rėndė 634 tė tjerė dhe morėn 251 vajza madhore dhe gra tė reja, tė cilat pas dhunimit shtazarak, i likuiduan dhe ua humbėn kufomat.

Prej tė masakruarėve nė vend: Burra - 590 veta tė vrarė me plumb, 185 tė therė me bajonetė dhe 119 tė grirė me thikė, copė-copė; Gra - tė vrara me plumb 340, tė thera 285, tė grira 266; Fėmijė- tė therur ishin 701, tė kallur pėr tė gjallė 705 dhe tė grirė, copė-copė 447.

Dhe, para se t'i kallnin fshatrat, i plaēkitėn: 3 650 qe, 5 470 lopė, 57 620 dele, 9 260 dhi, 1 900 kuaj, 2 328 gomarė, 81 753 pula e pata, 59 400 kuintal drithėra, 440 kuintal mjaltė, 9 000 kuintal djathė e gjalpė dhe dogjėn deri nė themele 1 763 shtėpi banimi.

Kėto tė dhėna janė tė Komisionit shtetėror tė Mbretėrisė Shqiptare tė mbledhura pa u varrosur viktimat. Burlan Ber nga Konsullata e SHBA-e nė Stamboll, nė prill e vitit 1944, informonte SHBA-tė se ēetnikėt nė fillim tė vitit 1943 therėn, masakruan, vranė, dogjėn e poēėn 5 400 shqiptarė tė Bihorit - fėmijė, gra, brurra.

Ndėrkaq, Intelligence Service e Anglisė pėr Masarėn e Bihorit do tė informohet vetėm mė l6 dhjetor 1944, kur nė Kosovė filloi rezistenca kundėr ripushtimit jugosllav tė Kosovės: "Nė janar tė vitit l943, ēetnikėt e Gjurishiqit e tė Mihajloviqit pėrsėri shkelėn Kosovėn, duke shkatėrruar fshatra dhe duke masakruar popullsinė nė rajonin(VH 700) tė Bihorit dhe Rozhajės. Nga ana shqiptare u vranė ose u plagosėn 6 625 veta dhe 200 gra e vajza u deportuan. Me kėtė rast italianėt, qė e pėrkrahnin Gjurishiqin dhe Mihajloviqin, nuk intervenuan; ky fakt kontribuoi pamėdyshje nė ngjalljen e urrejtjes sė popullit ndaj italianėve nė Shqipėri".

Komunistėt jugosllavė, pasardhės tė tė cilėve ėshtė klika serbe pushtetare milosheviqiane, ishin vrojtues tė krimit dhe heshtėn. Asnjė dokument nuk e lanė pėr kėtė krim, pėr tė cilin agjenti serb i ABVER-it, ushtaraku Konstantin Plavshiq, duke shkruar pėr marrėdhėniet e ngacmuara shqiptaro-italiane, konstatoi: "Incidenti mė i rėndė ndodhi kur vojvoda i ēetnikėve, Pavle Gjurishiq, para syve tė garnizonit italian sulmoi visin Bihor - nė Lindje tė Bjellopolės, e kalli atė dhe e plaēkiti, duke vrarė mė se 5 000 veta, midis tė tė cilėve 4 000 gra e fėmijė".

Tashti, shtrohet pyetja logjike: A ka dallim ndėrmjet sjelljes ēetnike e drazhiste serbe, prej sjelljes se soldateskes milosheviqiane e paramilitare shesheliane serbe aktuale ndaj shqiptarėve?!!! Cilat janė pėrmasat e gjenocidit kanibalist serb aktual mbi shqiptarėt e shqiptarėsinė e Kosovės, tė cilat jo vetėm se po i heshtė, por po i perdhosė makineria pushtuese kanibaliste e Milosheviqit?

A ka logjikė mė, jeta shtetėrore e viktimės shekullore me kasapin shekullor?!!!

Dhe, mbeti testament pėr shqiptarėt konstatimi i njė plaku tutinas tė SANXHAKUT, dhėnė, si kėshillė, nėnprefektit tė Tutinit, Kadri Vasilit, mė 1942: "Djali i em, sillu si tė duash e bahu i mirė sa tė duash, armiqėsia i ka rrėnjtė nė gjak, dhe ēdo orvatje pėr afrim asht e pakuptueshme pėr serbomalazeztė, pėr deri sa Kosova shqiptare tė mos jetė ēifliku i tyre?!!!"

Lufta e Dytė Botėrore ishte njė sprovė e madhe pėr kombin shqiptar. Pėrderisa nė Shqipėrinė londineze triumfuan forcat kominterniste, nė Kosovė dhe gjetkė nė arealin shqiptar tė aneksuar Jugosllavisė versajase mė 19l9, ishin dominante forcat e Mbrojtjes Kombėtare Shqiptare me disponim proanglo-amerikan. Mirėpo, kėto forca nuk gėzuan pėrkrahjen morale, politike dhe ushtarake tė tyre, meqė tokat jugosllave dhe shqiptare ishin lėnė nė sferėn e interesave kominterniste tė Rusisė. Nga fundi i vitit 1943, Lėvizja Antifashiste Nacionalēlirimtare Kominterniste nė Kosovė, me mbėshtetje tė fuqishme tė LANĒJ-sė dhe LANĒSH-sė, mbajti Mbledhjen Themeluese tė Kėshillit Nacionalēlirimtar tė Kosovės nė Bujan tė Malėsisė sė Gjakovės.

Nė Rezolutėn e 2 dhjetorit 1944 u theksua qartė e drejta e shqiptarėve tė Kosovės pėr vetėvendosje dhe bashkim me Shqipėrinė. Pėr garant tė kėsaj konkluze u caktuan: Ushtria NĒ e Shqipėrisė, Ushtria NĒ e Jugosllavisė, Ushtria e Kuqe e Rusisė dhe Ushtria Anglo-amerikane. Kjo pėrmbajtje dhe fitoret e LANĒ-sė nė Shqipėrinė londineze e detyruan Mbrojtjen Kombėtare Shqiptare tė bėnte njė kthesė politike e luftarake nė interes tė evitimit tė luftės qytetare shqiptare.

Kjo forcė poltike e ushtarake, deri nga vjeshta e vitit 1944, bėri rireshtimin politik e ushtarak drejt Frontit tė Pėrbashkėt Antifashist Nacionalēlirimtar me kominternistėt shqiptarė dhe jugosllavė. Me kėtė hap u mundėsua qė tokat shqiptare, tė vetmet nė Ballkan, tė ēlirohen nga pushtuesi nazifashist me forca tė veta, pa ndihmėn e tė tjerėve dhe tė kontribuonin nė luftė kundėr forcave naziste e fashiste me mbi 90 000 luftėtarė nga Kosova, Shqipėria londineze, Maqedonia e viset e tjera shqiptare nė Mal tė Zi e Serbi.

Mirėpo, para se tė ēlirohej Serbia, Sllovenia, Kroacia dhe Bosnja-Hercegovina, madje dhe Beogradi, Shtabi Suprem i UNĒ tė Serbisė dėrgoi nė Kosovė mbi 40 000 ushtarė e oficerė  nga Serbia dhe Mali i Zi, me udhėzime: "Deri atje ku nuk ka shkelur kėmba e kėmbėsorit serb nuk mund tė konsiderohet tokė serbe e ēliruar...!"

Dhe, komandantėt e komesarėt e brigadave morėn urdhėresėn sekrete, tė nxisnin pakėnaqėsinė dhe revoltėn e popullsisė vendase, shqiptare, dhe tė krijonin alibi pėr zhdukjen fizike, me pushkė, thikė e zjarr sė paku 50% tė shqiptarėve tė Kosovės dhe tė viseve shqiptare jasht Shqipėrisė londineze!  Strategjia pėr zbatimin e kėsaj urdhėrese ishte pėrpunuar nė Elaboratin e akad. Vasa Ēubriloviqit, tė 3 nėntorit 1944, tashti mė i njhur pėr botėn.

Mė 2 dhjetor 1944 Shtabi Operativ i Kosovės, qė dirigjohej prej serbo-malazezve shovinistė, lėshoi urdhėresėn "pėr spastrimin e bandave shqiptare". Tė "dyshimtit" dhe ata qė mund “tė shtinin” me pushkė kundėr ushtrisė jugosllave duhej tė pushkatoheshin pa gjyq, kurse fshati nga i cili do tė shtihej nė partizanėt e Titos, tė "kallėt rrafsh me tokė!"

Inskenimi i situatave pėr alibi ishte detyrė patriotike komuniste jugosllave. Njė shembull tipik i njė inskenimi tė tillė ishte shfarosja e familjes sė Rexhep Halitit nė Muzhevinė tė Istokut. Sot, 13 varre janė roje e shqiptarėsisė sė Oborrit mauzole shqiptar tė Rexhep Halitit nė veēanti, e tė Kosovės nė pėrgjithėsi.

Ishte kjo strategji antishqiptare serbe, tė cilėn edhe aktualisht po e pėrjeton Kosova. Ishte kjo strategji polititike e ushtarake serbo-sllave pėr vrasje masive e masakrime tė personalieteteve shqiptare kombėtare dhe pėr shkretėrrimin e fshatrave dhe tė qyteteve shqiptare. Ishte ky spastrim etnik, gjenocid serb mbi Kosovėn e mė gjerė. Dhe, janė tė pakta fshatrat dhe qytetet shqiptare qė nuk pėrjetuan vrasjet dhe plojat mbi civilėt duarthatė.

Nė qendart komunale u improvizuan burgje, ku u masakruan, me thikė e ēekanė, disa mijėra veta. Edhe sot janė nė kujtesėn e hidhur tė popullit emrat e kasapėve romė. Vetėm ngritja e Revoltės sė Drenicės(2l janar-21 shkurt 1945), nėn udhėheqjen e Shaban Palluzhės bėri qė t'i ndalet hovi makinerisė vrastare tė Titos nė Kosovė dhe gjetkė nė tokat shqiptare.

Pas thyerjes sė Revoltės sė Drenicės, UNĒJ-ja vazhdoi me inskenime tė proceseve politike e gjyqėsore, pushkatime e dėnime. Megjithatė, nė kujtesėn historike do tė mbetet Ploja mbi rekrutėt shqiptar tė Kosovės nė Tivar, mė l prill l945. Oficerėt malazez e serbė pėr t'u hakmarrė pėr humbjet e Brigadės sė Bokelit nė Drenicė, inskenuan Masakrėn e Tivarit nė oborrin e njė ndėrteseje tė improvizuar pėr kazermė kalimtare tė UNĒJ-sė, shtinė me mitralozė dhe bomba nga ndėrtesat e afėrta, dhe likuduan mė sė paku l 690 veta(sipas Raportit tė prof. Ymer Berishės pėr gjeneral Hadsonin nė Tiranė, mė 22 tetor 1945).

Sipas informatės sė kolonelit tė UJ-sė, Bajram Gola pėr Komitetin Qendror tė LKJ-sė, nė Masakrėn e Tivarit u masakruan 1 700 rekrutė shqiptarė. Pėrjetuesi i tragjedisė, Azem Hajdini nga Drenica, mė 9 nėntor 1966, pra, pas rėnies sė Aleksandėr Rankoviqit, i shkroi Komitetit Qendror tė LKJ-sė Parashtresėn nr. 2029-l, nė tė cilėn saktėsoi se nga 4 580 rekrutėt sa u nisėn nga Prizreni, nga  Masakra e Tivarit shpėtuan vetėm 58O veta. Kėtė krim, tė dėnueshėm me tė gjithat ligjet pozitive ndėrkombėtare tė Luftės, e minimizoi KQ i PKJ-sė, duke zvogėluar numrin e viktimave nė 350 dhe si ēėshtje u fut nė tabu politike tė dėnueshme pėr ta pėrmenduar gojarisht ose me shkrim.

Ka edhe shumė ploja e masakrime tė cilat u futėn nė listėn e temave tabu politike tė dėnueshme. Vetėm nė vitet '70-80-ta historianėt dhe publicistėt aritėn tė dėshmojnė se numri i tė masakruarėve prej 47 000 veta, deri nė mars tė vitit 1947, nuk ishte i plotė. Pėrmasat e krimeve - vrasjeve e pushkatimeve deri nė fillim tė vitit 1951, kur u thye rezistenca shqiptare e armatosur, arrin nė 68-72 000 shqiptrė.

Nga viti 1951, kur Jugosllavia e Titos e pėrtėriti Marrėveshjen e vitit 1937, midis Jugosllavisė versajiste me Turqinė, pėr shpėrnguljen e shqiptarėve tė Kosovės nė Anadoll, e deri nė Ripushtimin e Tretė serb tė Kosovės, me grushtshtet politik, policor e ushtarak jugosllav, mė 23 mars 1990, mynxyrat e presionit e tė shtypjes politike, sociale e nacionale gjenocidale mbi shqiptarėt, ishin ndėr mė tė ndryshmet dhe ndėr mė perfidet. Kjo bėri qė rezistenca shqiptare, politike legale e ilegale, tė mos pushojė.

 

E k s e l e n c ė

 

Nga fillimi i vitit 1990, ndėr dhunat gjenocidale qė nuk i njohu njerėzimi nė kohėn e paqės, ishte helmimi i mbi 7 400 nxėnėsve tė shkollave fillore e tė mesme. Dhe, do tė na ēonte shumė larg pasqyrimi i tė gjitha pėrmasave tė shpronėsimit tė shqiptarėve nga kushtet pėr ekzistencė si etni dhe si komb i civilizuar nė vatrat stėrgjyshore nga ripushtimi deri nė daljen nė skenėn historike tė Ushtrisė Ēlirimtare tė Kosovės, e cila e solli ēėshtjen e pazgjidhur tė Kosovės nė Rambuje, para Jush.

Tė mjaftohemi vetėm me njė konstatim tė pėrmbledhur: Vlera e jetės sė shqiptarit tė Kosovės pėr pushtetin serb u bė e barabart me vlerėn e njė plumbi - nė emėr tė ardhmėrisė serbe tė Kosovės!?!

Mediatorėt, vėzhguesit, informatorėt Tuaj kurrė nuk kanė dėgjuar dhe as nuk do tė dėgjojnė se ndonjė vrasės, ndonjė kriminel serb, do tė jetė dėnuar pėr krimin mbi shqiptarėt. As nė burimet policore e gjyqėsore nė arkiva nuk mund tė gjenden vendime pėr krime tė tilla. Pėrkundrazi, ka shumė diploma e fletėfalenderime pėr krimet mbi shqiptarėt.

Dhe, t'ua pėrkujtoj edhe faktin se, mbėshtetja pėr kėtė "patriotizėm obligativ serb" ėshtė ripėrpunuar nė Memorandumin e SAN-it tė vitit 1985 - Traktati i ēmendurisė akademike serbe.

Shthurja e Jugosllavisė avnojiste - pavarėsia e Sllovenisė, Kroacisė, Bosnjės dhe Hercegovinės dhe e Maqedonisė ka vė nė lėvizje edhe Malin e Zi pėr shkėputje nga "Jugosllavija" - Serbia.

Ndėrkaq, Kosova, e shpallur e pavarur me Referendumin e 26-30 shtatorit 1990, hyri dhe ėshtė nė luftė pėr jetė o vdekje - kundėr pushtuesit mė barbar qė njeh historia: vrasės i fėmijėve, grave, pleqve, rrėnues i bazės ekonomike pėr ekzistencė fizike, zbatues mesjetar i strategjisė pushtuese kolonialiste tė tokės sė djegur.

Ndaj, identifikimi i tė gjitha shtresave tė shoqėrisė  shqiptare me UĒK-nė ishte nevojė jetėsore, ishte urdhėr kombėtar ekzistencial: Tė jesh o tė mos jesh, Tė rrosh o tė mos rrosh!

Ky urdhėr, Zotėrinj tė nderuar, i bashkoi tė gjitha forcat politike dhe luftarake, njė komb tė tėrė, nė pėrpjekje e luftė pėr tė drejtėn natyrore nė Vetėvendosje tė popullit etnik tė Kosovės. Veprimi barbar i pushtuesit serb ndaj shqiptarėve nė pėrgjithėsi gjatė historisė, siē u pasqyrua nė kėtė P ė r k u j t e s ė, gjithnjė ka pasur mbėshtetje, me pėrkrahje ose me tolerim e heshtje, nga Evropa.

Kombi shqiptar reagoi, luftoi pėr ekzistencė dhe pėr shtet nacional, por Rusia dhe Evropa e dėnuan kėtė komb me copėtime, ia shpėrndanė forcėn mbrojtėse e shtetėformuese, e sulmuan politikisht, diplomatikisht dhe ushtarakisht sa herė qė u ngrit nė luftė pėr ēlirim kombėtar e pavarėsi shtetėrore.

 

 

A p o s t u j   t ė   d r e j t ė s i s ė!

 

Vetėm tashti, aktualisht, Perėndimi – SHBA-tė dhe Evropa ndaj kombit shqiptar po japin prova tė drejtėsisė. Dhe, Ju, apostuj tė drejtėsisė tė Rendit tė Ri botėror, tė gjitha provat pėr kanibalizmin aktual serb mbi shqiptarėt e shqiptarėsinė e Kosovės, i keni tė plota nga shėrbimet Tuaja, evropiane e ndėrkombėtare tė vendosura nė Kosovėn pellg gjaku shqiptar.

Dhe, tashti, Ju, pėrfaqėsues tė humanizmit perėndimor, duhet ta thoni qartė para botės, se veprimi aktual kriminal i Serbisė - "Jugosllavisė", me shumė tipare tė kanibalizmit ndaj shqiptarėve dhe shqiptarėsisė sė Kosovės, i ka mbyllur tė gjitha rrugėt qė mund tė ēonin nė njė jetė shtetėrore shqiptare me serbėt.

Dhe, Zotėrinj, nė emėr tė drejtėsisė dhe tė qytetėrimit perėndimor, botės sė qytetėruar t'ia dėshmoni faktin se plotėsimi i kėrkesės gjithėshqiptare aktuale - Kosova e pavarur - ėshtė vetėm minimumi i borxhit tė Perėndimit ndaj kombit shqiptar, tė ndarė e tė copėtuar me traktate diplomatike nė pesė shtete ballkanike.

Me shpresė sė po i afrohet fundi tragjedisė shekullore tė shqiptarėve e tė shqiptarėsisė sė Kosovės, ndahemi sė bashku me thirjen e loēkės shqiptare: Rroftė Pavarėsia e Kosovės mbi tė drejtėn e popujve pėr vetėvendosje.

 

   P  r i s h t i n ė,  l4 shkurt 1999

 

 

 * Kėtė Pėrkujtesė e dorėzova pėr botim(nė disketė) nė gazetėn “Bota e Re” dhe “Koha Ditore”, kurse me E-mail gazetės “Zėri i Kosovės”. E morėm nga libri:  Dr. Muhamet Pirraku, Pėr kauzėn  shqiptare 1997-1999, Prishtinė, 2000, 147-164.