Demaēi – metaforė lirie

 

Gani Krasniqi: Adem Demaēi – krejt ndryshe nga tė tjerėt

 

·        Nė rrugėn e lirisė Adem Demaēi pati shumė nxėnės. Njėri prej tyre qė e mėsoi dhe kuptoi, si rrallėkush, mėsuesin e rrugės sė lirisė, ishte edhe Gani Krasniqi. Ky nxėnės besnik i Adem Demaēit tok me bashkėmendimtarėt, bashkėveprimtarėt dhe bashkėluftėtarėt e tij, do tė jetė ēdo herė atje ku duhej – nė vijėn e parė. Ky nxėnės i shkėlqyer i Adem Demaēit do tė bėhet edhe vet mėsues i gjeneratave tė mėvonshme dhe i fėmijėve tė tij. Rėnja e Labinotit tė Gani Krasniqit si ushtar i Ushtrisė Ēlrimtare tė Kombėtare, pasi qė kishte kaluar edhe frontet e Ushtrisė Ēlirimtare tė Kosovės dhe Ushrtisė Ēlirimtare pėr Preshevė, Bujanc e Medvegjė, dėshmonte se tre breza: Ademi – Ganiu – Labinoti, e kishin kuptuar drejtė detyrėn histroike. Andaj, Gani Krasniqi, s’mund tė shkruante ndryshe pėr Adem Deamēi, pėrveē se kėshtu.

 

-------------------------

 

          Historitė jetėsore tė njerėzve tė mėdhenj, zakonisht hapin rrugė tė shumta, jo vetėm qė tė mėsohet se si mund tė jetohet, por edhe qė tė shihet se ēfarė sakrificash duhen pėr tė jetuar i pathyer. Por, jeta dhe veprimtaria atdhetare e Adem Demaēit janė krejt ndryshe nga rrugėt jetėsore tė tė mėdhenjve tė tjerė tė kombit tonė.

          Njė jetė e tėrė, qė nga rinia e hershme, bėrė burgjeve tė pushtuesit tė tokave shqiptare. Dikujt i ra ndėrmend ta quante shenja e gjallė e kujtesės sonė kombėtare, kurse ai ishte krejt ndryshe nga ajo qė i thoshim. Ai ishte Adem Demaēi i burgjeve, i cili kurrė nuk lodhej as kur e shanin kundėrshtarėt e tij politikė, as armiqtė e tij dhe tė tokės sė tij, as kur e lavdėronin bashkėmendimtarėt, apo ndjekėsit e rrugės sė tij atdhetare.

         Adem Demaēi, edhe kur ishte nė qelitė e burgjeve sllave, edhe kur ishte jashtė tyre, pėrherė ishte diku nė Kosovė, diku nė tėrėsinė e atdheut tonė tė copėtuar. Dikujt, pastaj i ra ndėrmend ta quante babai i rezistencės sonė kombėtare. Pėr ēudi, ai as lodhej ta merrte si mirėqenė kėtė pėrkufizim dhe, duke buzėqeshur si zakonisht, shkonte tutje rrugėve jetės pėr dėshmuar se fjalėt janė fukarallėku i bėrjes lirisė. Andaj, ai ishte krejt ndryshe nga ajo i thoshim ne vdekshmit e zakonshėm.

          Ishte i tillė, vetėm pėr arsye se edhe i mbyllur qelitė e burgjeve, ai ishte mesin tonė, duke na mbajtur mos binim, sa herė na merreshin kėmbėt rrugėve jetės, duke na dhėnė dorėn sa herė duhej ecnim njė hap tutje rrugės historisė, duke na ndihmuar ngrihemi kur balta e lakmisė na ndėrronte edhe pamjen e fytyrės njeriut.

          Nga kjo pėrbaltje, pra, nuk dihej mirė a kishim mbetur me fytyrė njeriu. Edhe kėto raste, e ndjenim dorėn e tij, qoftė edhe kur ishte mbyllur nėpėr qelitė e errėta burgjeve sllave. Dhe kėtė e bėnte, vetėm kishte njė njeri shumė rrugėve bėrjes lirisė atdheut. Copėtimi i tokave shqiptare ishte bėrė shumė i gjatė. Robėria e kishte lodhur tej mase jetėn tonė.

          Numri i atyre bėheshin bashkėpunėtorė armikut tonė, shtohej, kurse ata iknin nga kjo pjesė e atdheut, ēdo ditė rritej. Ai, sėrish burgjeve, e sėrish mesin tonė, edhe me atė buzėqeshjen e tij, duke na mėsuar sa jetėshkurtėr ėshtė rruga e atyre bėhen me armikun e lirisė popujve. Dikujt i ra ndėrmend dhe e quajtėn simbol i ēėshtjes sonė kombėtare.

          Bacė Adem Demaēi ishte krejt ndryshe edhe nga kėto simbole, me cilat ia rrethonin emrin. Sado nuk mungonin edhe ata mendonin ndryshe, ai vetėm buzėqeshte dhe ecte tutje rrugėve jetės pėr gjetur mėnyrat e bėrjes lirisė, rrugėt e bashkimit tokave copėtuara. Jeta e shqiptarėve ishte mbushur me ata shanin ēdo gjė dhe me ata lavdėronin ēdo gjė. mėngjes i thoshin babai i kombit, drekė i thoshin vegėl e Tiranės, mbrėmje i thoshin tradhtar i Kosovės.

          Ai ishte krejt ndryshe nga gjithė tjerėt dhe, duke mos e harruar, me buzėqeshjen e tij zakonshme, na thoshte: mjerė ju, kaq shumė ju ka lodhur robėria dhe nuk po e hetoni. Ishte krejt ndryshe nga gjithė, sepse vetėm ai gjente forcė ta mundte peshėn e rėndė robėrisė duke ecur pėrherė vertikalisht nėpėr gjitha rrėnojat kishte krijuar historia jetėn tonė kombėtare.

          Vitet kalonin e shqiptarėt nuk e dinin ku ishte, shtėpinė e tij, Kosovė, pjesė tjera atdheut copėtuar, apo burgjeve pushtuesit tonė. Andaj dikujt i ra ndėrmend ta krahasonte me Mandelėn e Afrikės Jugut. E quanin Mandela i Ballkanit, kurse ne bėnim pėrpjekje gjenim rrugėt e idealizmit tij kombėtar, as na shkonte mendja se i duhej njė emėr i tillė.

          Ai ishte krejt ndryshe edhe nga tė gjithė mandelatė. Ai ishte vetėm Adem Demaēi. Mjaftonte tė thuhej vetėm emri dhe mbiemri i tij, qė tė dihej ēdo gjė e thėnė dhe e pathėnė pėr tė. Vetėm emri i tij mjaftonte qė ai tė ishte krejt ndryshe edhe nga tė tjerėt qė kishin pasur fatin e tij jetėsor, ose qė kishin bėrė tė njėjtat rrugė me tė.

          Ishte ndryshe, edhe kur tė burgosur tė tjerė, nga anė tė ndryshme tė ish-Jugosllavisė, shkruanin edhe libra pėr tė, kurse ne shqiptarėt e zinim emrin nė gojė vetėm fshehurazi, ose kur dėshmonin kundėr tij nėpėr proceset gjyqėsore tė armikut tonė, qė ai tė mbetej ende nėpėr burgje. Ai vetėm buzėqeshte, kur shihte mjerimin tonė qė prekte vetėm rrugėn e tij jetėsore. Por, brengosej shumė kur shihte se na kishte verbuar lakmia dhe shkelnim edhe mbi jetėn e tė tjerėve, reagonte me shpirt kur shqiptarėt i flisnin pėr lirinė, edhe kur ishim nė robėri. Pra, ishte krejt ndryshe nga ne tė tjerėt, tė vdekshmit e zakonshėm, qė rrugėt e jetės ndonjėherė na lidheshin nėpėr kėmbė dhe nuk na lejonin tė shihnim pėrtej tė sotmes. Ai, Baca Adem Demaēi, pėrherė shihte pėrtej tė sotmes, pėrtej jetės qė binim, duke ushqyer iluzionet se jetonim drejtė, derisa robėria na kishte kėrrusur deri nė tokė.

          Armiqve mė tė pėrbetuar tė lirisė sė popullit tė tij, edhe kur u buzėqeshte, ju thoshte se ishin pushtues dhe se duhej tė largoheshin nga toka e tij, ngase edhe shqiptarėt e tij ishin popull historik dhe e meritonin lirinė, u duhej shtėpia e tyre, qė ta rregullonin vetė, sipas masės sė tyre historike. Nuk e di, kujt i polli mendja dhe e thirrėn nė Evropė e i dhanė Ēmimin Saharov. Ndoshta i dhanė edhe para me atė Ēmim. Kurse ai, duke buzėqeshur si zakonisht, ishte vetėm Adem Demaēi ynė, krejt ndryshe nga tė gjithė saharovėt e botės, por edhe nga saharovėt shqiptarė.

          Ne, shqiptarėve tė zakonshėm, na duhej i tillė, me atė buzėqeshjen e pėrjetshme tė tij, krejt ndryshe nga gjithė idealistėt e tjerė tė ēėshtjes kombėtare. Na duhej tė ishte me ne pėrherė diku duke ndriēuar errėsirėn e madhe qė kishte rėnė rrugėve tė jetės sonė nė robėri.

 

           Kur Ushtria Ēlirimtare e Kosovės po i binte orės sė madhe tė lirisė, Baca Adem Demaēi, si pėrherė duke buzėqeshur, ishte nė ballė tė saj pėr tė bėrė mėsimin e madh tė historisė se pa luftė tė armatosur nuk ka liri dhe atdhe.