Filozofi

 

 

ĒKA ĖSHTĖ FILOZOFIA?

 

 

( Lexoni: Philosophie )

 

 

1.Gjeneza, domethėnia dhe historia e fjalės filozofi

 

Filozofia, qoftė si shprehje apo si formė e vetėdijes shoqėrore, zuri fill nė Greqinė e vjetėr e cila ka qenė djepi i tėrė kulturės sė Evropės Perėndimore. Shprehja filozofi pėrbėhet nga dy fjalė tė vjetra greke: ‘filo’ qė don tė thotė ‘dashuri’, ‘dashamirėsi’ dhe ‘sofos’ qė don tė thotė ‘urti’ apo ‘menēuri’. Nga kjo del se filozofia mund tė pėrcaktohet si “dashamirsi ndaj urtisė” apo “synim kah urtia”. Mirėpo ėshtė e qartė se njė pėrcaktim i kėtillė i filozofisė nuk ėshtė asgjė tjetėr pėrveē njė pėrkthim i njė shprehjeje greke nė gjuhėn shqipe. Andaj mund tė themi se kjo shprehje nuk pėrmbledh tė gjithė pėrmbajtjen e filozofisė se ēfarė ėshtė dhe ēfar u zhvillua gjatė 2500 vjetėve. Ky pėrcaktim i filozofisė vė nė pah dy karakteristika: njė se ē’ishte filozofia nė fillim dhe gjatė disa shekujve pas sajimit tė saj. Me shprehjen ‘synim kah urtia’ ėshtė theksuar ajo qė ishte e re, specifike dhe e ndryshme nė krahasim me mėnyrėn e mėparshme tė tė menduarit dhe shpjegimin e botės dhe tė fenomeneve e proceseve tė saj, qė mbėshtetej nė mitin dhe mitologjinė. Pėrkundėr besimit, mitit dhe mitologjisė qė dominonte nė mėnyrėn parafilozofike tė tė menduarit, filozofia tash zu tė mbėshtetet nė mendjen e njeriut, nė logosin. Sipas filozofėve tė parė antik grek filozofia ishte njė dėshirė apo synim qė natyrėn dhe njeriun ta shqyrtojė me mend dhe nė mėnyrė kritike, qė tė thuhet e vėrteta dhe tė merret qėndrimi i drejtė nė situata tė ndryshme. Dhe dy ėshtė theksuar karakteri teorik i kėsaj dije tė re. Sipas filozofėve tė parė, marrja me filozofi nuk ka pėr qėllim ndonjė levėrdi apo interes praktik, qoftė ajo e dobisė materiale apo lavdie shoqėrore. Filozofia, sipas tyre ishte dije pėr hirė tė dijes. Sipas disa autorėve, Herodoti ishte i pari qė e pėrdori foljen “philosophein” qė do tė thotė duke filozofuar, duke synuar kah menēuria. Me rastin e takimit me Solonin, njėrin prej shtatė tė urtit grek, imperatori Persian Krezi e pėrshėndeti me kėto fjalė: “Mysafir athinas, deri te ne ka arritur fama pėr urtinė tėnde dhe dije se ka udhėtuar nėpėr shumė  vende, duke filozofuar dhe se kėtė e ke bėrė pėr hirė tė vetė teorisė”. Nga kjo shofim se filozofimi ėshtė zhvilluar: 1. Duke udhėtuar e soditė, e jo nė mėnyrė spekulative, dhe 2. pėr hirė tė vetė teorisė e jo pėr dobi praktike. I pari qė e quajti veten filozof ishte matematikani dhe mendimtari Pitagora. Pėr tė sqaruar mė mirė domethėnien e kėsaj fjale Pitagora: jetėn e krahasoi me njė panair solemn, ku disa kanė ardhur pėr tė bėrė para, pėr tė fituar, tė tjerėt pėr tė shitur mallin, kurse vetėm mė tė mirėt kanė ardhur si soditės; kėshtu ėshtė edhe nė jetė: disa e manifestojnė shpirtin e tyre skllavopronar, duke lakmuar famėn dhe dobinė, kurse vetėm filozofi e gjurmon tė vėrtetėn.

 

2. Sajimi i filozofisė

 

     Lidhur me shpjegimin e filozofisė ekzistojnė shumė pikpamje, tė cilat ndahen nė tre grupe kryesore:

   pikpamja

   - mitogjene,

   - religjiogjene dhe

   - gnoseogjene.

   Sipas pikpamjes mitogjene - filozofia ėshtė sajuar drejtpėrdrejt prej mitit. Pėrfaqėsuesit mė tė njohur tė pikpamjes mitogjene janė: Frejzeri, Diltaj dhe Jaspersi. Pikpamja religjiogjene - kundron se filozofia ėshtė sajuar prej religjionit. Ithtarėt mė tė njohur janė Hegeli etj. Sipas Hegelit religjioni ėshtė fillimi dhe fundi i filozofisė. Nė fillim filozofia ishte e robėruar prej religjionit, mė vonė i kundėrvihet asaj, kurse nė fund filozofia bėhet e vetėdijshme pėr esencėn identike tė saj me atė tė religjionit. Pikpamja gnoseogjene – burimi i vetėm prej tė cilit ėshtė sajuar filozofia ėshtė njohuria shkencore. Kjo pikpamje ka njė kundėrthėnie tė pakapėrcyeshme midis mitit dhe religjionit nė njėrėn anė dhe filozofisė nė anėn tjetėr. Ithtarėt e kėsaj pikpamje janė pozitivstėt dhe neopozitivistėt. Anipse nė vete pėrmbajnė pjesėza tė sė vėrtetės, sėrish kėto pikpamje nuk janė nė gjendje ta ndriēojnė drejt dhe tėrėsisht procesin e ndėrlikuar tė sajimit tė filozofisė si dije dhe si formė e veēantė e vetėdijes shoqėrore. Pėr arsye tė dobėsive tė tyre qė kanė, kėto pikpamje janė tė gabuara dhe tė papranueshme nė tėrėsi. Pikpamja marksiste ofron njė shpjegim mė tė drejtė dhe mė tė gjithanshėm nė lidhje me sajimin e filozofisė. Sipas kėsaj pikpamje, filozofia nuk ėshtė produkt i ndonjė fuqie mbinatyrore e as zbulim i papritur e i pashpjegueshėm  i ndonjė individi. Filozofia si formė e vetėdijes shoqėrore ėshtė sajuar vetėm atėherė kur janė krijuar kushtet e caktuara psikike, mendore dhe shoqėrore. Nuk ka dyshim se kėto kushte si atėherė edhe sot janė tė shumėllojshme por si mė tė pėrgjithshme dhe mė tė domosdoshme janė: 1. formimi i mendimit abstrakt logjik dhe njohja teorike nė vend tė mitit dhe mitologjisė; 2. ndarja e punės nė punė fizike dhe mendore; 3. lirimi i njeriut nga hallet dhe brengat lidhur me nevojat ekzistenciale; 4. ēudia si gjendje shpirtėrore stimulative pėr gjurmime e pėrsiatje tė reja dhe 5. ‘situatat kufitare’.

     1. Formimi i mendimit abstrakt – logjik – ėshtė kusht i domosdoshėm pėr sajimin e filozofisė. Pėr formimin e tij ka qenė e domosdoshme qė njeriu tė arrijė njė shkallė relativisht tė lartė tė aftėsisė pėr ta ndryshuar dhe zotėruar natyrėn dhe fenomenet e saj. Njeriu i shoqėrisė sė parė pa klasa, nuk e ka njė mendim tė kėtillė abstrakt – logjik dhe njė njohje teorike. Mendimit abstrakt – logjik i ka paraprirė miti, i cili ishte forma dominante e vetėdijes nė shoqėrinė e parė. Miti ishte njė vetėdije e pėrbashkėt ashtu siē ishte e pėrbashkėt jeta shoqėrore, nė tė cilėn individi ishte ‘shkrirė’ gati plotėsisht nė bashkėsi. Karakteristikė e mitit ishte mosdallimi i asaj qė ėshtė natyrore dhe ajo qė ėshtė „mbinatyrore“ midis ideales dhe reales, subjektives dhe objektives, simbolit dhe imazhit, tė veēantės dhe tė pėrgjithshmes nė njėrėn anė, dhe vetė sendit nė anėn tjetėr. Nė bazė tė pikpamjes mitike tė gjitha kėto ekzistojnė njėsoj. Me diferencimin e punės prodhuese, tė praktikės dhe tė vetė shoqėrisė, filloi njėkohėsisht diferencimi brenda vetėdijes dhe pikpamjes mitike. Ky diferencim u manifestua si luftė midis mitit dhe logosit, midis asaj qė ishte tipike mitike (fantazia, gojėdhėna, besimi etj.) dhe asaj qė ishte racionale logjike. I interesuar pėr zotėrimin  e natyrės dhe ligjeve tė saja, njeriu mė nuk ishte i kėnaqur me spjegime mitike, por synonte kah mendimi i shkoqitur, koherent dhe i argumentuar.

     2. Ndarja e punės nė punė fizike dhe nė punė  mendore - ka ndikim nė sajimin e filozofisė. Qė nga ky ēast i ndarjes sė punės, ndėrgjegja ėshtė nė gjendje tė emancipohet nga bota dhe tė kalojė nė formimin e teorisė sė kulluar tė teologjisė, filozofisė, moralit etj. Puna mendore u bė sferė e preokupimit tė klasės sunduese, anėtarėt mė tė talentuar zunė tė ‘prodhojnė’ teori tė kulluar. Tė liruar nga procesi i prodhimit material, kėta pėrshkruan dhe tentuan tė zgjidhin  ēėshtjet e shumta siē janė: ē’ėshtė baza e kėsaj bote, ē’ėshtė shpirti, ē’ėshtė e mira, e drejta, e bukura, a ėshtė bota e caktuar, e domosdoshme apo e rastit, ē’ėshtė njeriu, e tė tjera. Nė kushtet e ndarjes sė punės nė punė fizike dhe mendore, objekt i mendimit nuk ishin vetėm natyra dhe ligjet e saja, por edhe vet mendimi.

     3. Sigurimi i nevojave materiale – qė ėshtė i lidhur me ndarjen e punės, me perfeksionimin e mjeteve tė prodhimit dhe me rritjen e produktivitetit ka qenė pa dyshim njėri ndėr faktorėt e jashtėm qė ka ndikuar nė sajimin  e filozofisė si teori e kulluar. Vetėm me kusht qė tė sigurohet jeta dhe mjetet materiale tė nevojshme mund tė mendohet nė mėnyrė intensive, sistematike dhe tė suksesshme. Kėtė faktor tė sajimit tė filozofisė e theksuan dy filozofėt mė tė mėdhenj: Aristoteli dhe Hegeli. Meqė filozofia konsiston  nė njė veprim tė lirė, jovetiak, del se mė parė ka qenė e domosdoshme qė epshet tė qetėsohen, kurse vetėdija tė pėrparojė aq qė tė mund tė mendojė pėr gjėrat e pėrgjithshme. Sė kėndejmi, filozofia mund tė quhet njė lloj luksi.

     4. Ēudia – gjithashtu ėshtė njė faktor psikologjik me shumė rėndėsi pėr sajimin e filozofisė si veprimtari shpirtėrore krijuese. Kėtė faktor e thekson Platoni, Aristoteli etj. Nė fillim, ēudia dhe kėrshėria janė faktorė pėr tė ekzistuar, kurse mė vonė bėhen stimulues pėr grumbullimin e njohurive tė reja. Njeriu ēuditet si pėr sendet e panjohura ashtu edhe pėr sendet dhe fenomenet qė i takojmė pėr ēdo ditė. “Kėrshėria – thot Aristoteli – nė Metafizikė – i ka nxitur mendimtarėt e parė qė jetėn ta kundrojnė nė mėnyrė filozofike. Nė fillim ēudia e tyre kishte tė bėnte me vėshtirėsitė qė tė parėt iu paraqitėn mendjes… Ta hetosh vėshtirėsinė dhe tė ēuditesh, don tė thotė  ta pranosh mosdijen. Duke u ēuditur, duke e hetuar mosdijen lidhur me fenomenet dhe sendet, mendimtarėt e parė zunė tė filozofojnė dhe tė kuptojnė”.

     5. Situatat kufitare - Ekzistencialisti i njohur gjerman Karl Jaspers thekson se pėrveē ēudisė tė cilėn e theksuan Aristoteli, Hegeli dhe tė tjerė, faktor i rėndėsishėm nė sajimin e filozofisė janė edhe tė ashtuquajturat “situatat kufitare” tė njeriut  si qenie e veēantė. Jaspersi thotė se: “Njeriu me kohė bėhet i vetėdijshėm pėr veten  si qenie e ‘humbur’ dhe qė pėson dėsfatė. Kėto pėrcaktime njeriu i ndjen nė mėnyrė tė ashpėr nė ‘situata kufitare’ tė cilat nuk janė tjetėr veēse situata qė nuk mund tė ndryshohen nė kuadrin e tė cilave njeriu  stimulohet pėr ekzistencė dhe pėrjeton dėsfatė si qenie ekzistuese. Vlera e situatave kufitare, thotė Jaspersi qėndron nė faktin se brenda tyre njeriu bėhet i vetėdijshėm pėr disfatėn e vet, pėr karakterin e humbur tė qenies sė vetė etj., kurse kjo vetėdije ėshtė kusht i rėndėsishėm pėr tė filozofuar. Nė situatat kufitare siē janė ndjenja e fajit, lufta, shkatėrrimi, pleqėria, sėmundjet, vdekja etj, aktiviteti mendor intensifikohet dhe shtrohet pyetja: kush jam unė, dhe prej nga jam si qenie njerėzore? E kjo pyetje nuk ėshtė tjetėr veēse fillim i tė filozofuarit. Megjithėse filozofia ekzistencialiste e Karl Jaspersit ėshtė e gabuar dhe e papranueshme, sėrish, ajo ndikoi nė sajimin e filozofisė.

 

2.1. Filozofėt e parė dhe pikpamjet e tyre

 

     Filozofia antike greke, si embrion i tėrė filozofisė sė mėvonshme tė Evropės Perėndimore fillon me 7 tė urtit grek: Talesi, Soloni, Periandri, Kleobul, Hiloni, Bianti dhe Pitaku.

     Pėr Talesin nga Mileti nuk dijmė aq sa do tė donim tė dinim sepse ai nuk ka lėnė shkrime. Pėr tė kemi informata nga autorė tė mėvonshėm tė cilėt kanė shkruar pėr episode tė paharrueshme tė karrierės sė tij. Gjatė njė fushate ushtarake kundėr Persisė, Talesi zgjidhi njė problem duke i dhėnė mundėsi ushtrisė sė mbretit Lydian tė kalonte lumin Halys duke hapur njė kanal qė shmangu njė pjesė tė rrjedhės sė lumit e duke bėrė tė krijoheshin dy lumenj tė vegjėl mbi tė cilėt mund tė ndėrtoheshin ura. Kur udhėtonte nė Egjipt, Talesi zgjidhi problemin e matjes sė lartėsisė sė piramidave duke pėrdorur njė procedurė tė thjeshtė, matjen e hijes sė piramidės nė atė orė tė ditės kur hija e njeriut ėshtė e barabartė me gjatėsinė e tij. Gjithashtu ai parashikoi edhe eklipsin e diellit me 28 Maj 505 para Krishtit. Talesi me plot elan iu pėrvesh vėzhgimit dhe shpjegimit tė natyrės, tokės e qiellit, deteve, klimės, florės etj., dhe nė saje tė kėsaj erdhi nė pėrfundim se botėn nuk e ka krijuar askush dhe se baza mė e thellė e saj ėshtė materia nė trajtė tė ujit. Megjithėse nuk ka dėshmi  se si Talesi erdhi nė pėrfundim se uji ėshtė shkaku i tė gjitha sendeve, Aristoteli shkruan se ai mund tė ket nxjerrė kėtė pėrfundim nga vėzhgimi i ngjarjeve tė thjeshta: “ndoshta se lagėshtia ėshtė substanca ushqyese e tė gjitha qenieve, se lagėshtia prodhon nxehtėsi dhe e ruan atė…apo nga fenomene tė tjera siē janė avullimi ose ngrirja etj etj. Saktėsia e analizės sė Talesit mbi pėrbėrjen e sendeve, ėshtė shumė pak e rėndėsishme nė krahasim me faktin se ai ngrit ēėshtjen qė ka tė bėj me natyrėn e botės. Talesi zėvendėsoi bazėn e tė menduarit, nga njė bazė mitologjike nė njė hulumtim shkencor.

     Anaksimandri – Pėr ndryshim mga Talesi dhe tė tjerėt pas tij, ai si shkak dhe fillim tė parė tė ēdo ekzistence nuk e mori kėtė apo atė gjendje konkrete tė materies, por “apejronin”. Sipas tij, apejroni ėshtė njė substancė materiale e pacaktuar sipas kualitetit dhe e pafund sipas kuantitetit. Toka sipas Anaksimandrit pezullon nė gjithėsi nė saje tė forcave tė kundėrta qė veprojnė mbi tė dhe se njeriu ėshtė sajuar nga njė qenie qė i ngjante peshkut.

     Anaksimeni – Filozofi i tretė dhe i fundit nga Mileti ishte Anaksimeni. Ai ishte i mendimit se baza mė e thellė dhe shkaku i parė i ēdo gjėje ėshtė ajri, nga dendėsimi dhe rrallėsimi, ftohtėsia dhe nxehtėsia e tė cilit janė krijuar uji toka, bjeshkėt, shkėmbijtė etj. Ciladoqoftė dobia e ideve tė tyre specifike rreth ujit, apejronit (tė pakufishmes) dhe ajrit si substanca primare tė sendeve, rėndėsia e vėrtetė e miletasve ėshtė se ata pėr herė tė parė ngritėn ēėshtjen e natyrės. Ata bėnė hapin e parė dhe direkt tė hulumtimit mbi ēėshtjen se nga ēfarė ėshtė pėrbėrė nė tė vėrtetė natyra.

 

3. Drejtimet themelore filozofike

 

3.1. Materializmi dhe idealizmi

 

     E tėrė historia e filozofisė tregon se ēėshtjet me tė cilat ėshtė marrė dhe merret filozofia kanė qenė dhe janė tė shumta dhe tė llojlloshme. Praktikisht, nuk ekziston asnjė ēėshtje e cila nuk mund tė jetė objekt i shqyrtimit filozofik. Qė nga fillimi i ekzistencės filozofia ka synuar nė njė mėnyrė ose nė njė tjetėr tė shqyrtojė dhe ta pėrcaktojė raportin midis subjektives dhe objektives, vetėdijes apo shpirtit dhe natyrės apo materies. Kjo ēėshtje ėshtė parashtruar qysh prej Talesit, Anaksimandrit, Anaksimenit, Heraklitit, Platonit, Demokritit etj., mirėpo nė mėnyrė mė decide e kanė artikuluar Platoni dhe Demokriti. Ata tentuan tė pėrgjigjen nė pyetjen se ē’ėshtė primare: shpirti apo materia. Duke e pasur kėtė tė dhėnė historike-filozofike, Engelsi pohon se ēėshtja themelore e ēdo filozofie, veēanėrisht e asaj mė tė resė ėshtė ēėshtja e raportit nė mes mendjes dhe qenies, frymės dhe natyrės, pra ēėshtja se ē’ėshtė e parė: fryma apo natyra. Kuptohet, edhe kjo ēėshtje si ēdo ēėshtje tjetėr filozofike ėshtė formuluar nė mėnyra tė ndryshme  nė kohė dhe kushte tė ndryshme, por esenca e saj ka qenė dhe ka mbetur e njėjtė: a ėshtė primare materia apo vetėdija?

     Lidhur me raportin midis materies dhe vetėdijes apo idesė, me ēėshtjen se ē’ėshtė primare, ekzistojnė dy drejtime themelore filozofike: materializmi dhe idealizmi. Materializmi filozofik dhe idealizmi filozofik japin pėrgjigje tė kundėrt lidhur me primaritetin e materies, pėrkatėsisht tė vetėdijes apo idesė.

     Idealizmi ėshtė njė drejtim themelor filozofik, sipas tė cilit, shpirti, fryma, mendja, ideja apo vetėdija ėshtė primare dhe si e tillė, i paraprinė materies ose nė ēfarėdo mėnyre tjetėr e mundėson atė. Natyra, materia dhe sendet materiale janė produkte tė idesė ose tė vetėdijes. Idealizmi filozofik, nė fund tė fundit, presupozon se bota ėshtė krijuar nga ndonjė fuqi jashtnatyrore, mbinatyrore jomateriale, (zoti, idea, shpirti) etj. Idealizmi filozofik nuk mund tė flaket dhe tė lihet anash nė tėrėsi. Kėshtu bie fjala, filozofia e Platonit, Lajbnicit, Hegelit, Fihtes etj., me gjithė idealizmin e saj, pėrmban nė vete elemente dialektike dhe elemente tė tjera pozitive. Mirėpo teza themelore e idealizmit, pozicioni themelor i tij se ideja apo vetėdija ėshtė primare, kurse materia sekondare dhe se, nė fund tė fundit, bota ėshtė e krijuar nga ndonjė fuqi mbinatyrore, e bėnė atė tė papranueshėm pėr filozofinė materialiste pėrgjithėsisht, kurse pėr filozofinė marksiste veēanėrisht.

     Midis filozofisė idealiste dhe religjionit nuk ka ndonjė dallim parimor. Sipas vetė idealistit mė tė madh tė tė gjitha kohėve, Hegelit, atė qė religjioni e paraqet me anė tė pėrfytyrimeve, filozofia e paraqet me anė tė koncepteve, pėrkatėsisht me anė tė mendimit abstrakt logjik, duke i angazhuar nė mėnyrė selektive tė dhėnat shkencore. Duke e pasur parasysh lidhjen e ngushtė midis idealizmit dhe religjionit, Lenini thotė se idealizmi ėshtė religjion i veshur me petk tė bukur.

     Ndryshe nga idealizmi, materializmi filozofik ėshtė njė drejtim themelor filozofik, sipas tė cilit materia ėshtė primare, baza mė e thellė e ēdo gjėje qė ekziston, kurse vetėdija apo ideja ėshtė sekondare dhe produkti mė i lartė i materies. Pra materialzmi filozofik nė pėrgjithėsi dhe ai marksist nė veēanti nuk e mohon ekzistencėn e vetėdijes apo tė idesė e as rėndėsinė e tyre kolosale, qė ato kanė pėr njeriun dhe historinė. Primariteti i materies dhe sekondariteti i idesė do tė thotė se:

   - sė pari ka ekzsituar materia si realitet objektiv, kurse madje, nė bazė tė zhvillimit tė saj tė pandėrprerė kimik, fizik, mekanik, biologjik etj., nė njė fazė tė caktuar, ėshtė paraqitur vetėdija, mendimi, ideja e jo anasjelltas;

   - materien nuk e ka krijuar askush, por ka ekzistuar para se tė paraqitet njeriu me vetėdijen e tij, ekziston dhe do tė ekzistojė pavarėsisht nga ajo se a ekziston apo jo vetėdija subjektive:

   - vetėdija nuk ėshtė gjė tjetėr veēse, siē thotė Lenini, “produkti mė i lartė i materies sė organizuar nė mėnyrė tė veēantė” dhe i praktikės shoqėrore tė njeriut;

   - vetėdija, mendimi apo ideja janė, nė njė mėnyrė ose nė njė tjetėr, pasqyrime relativisht tė sakta tė botės materiale dhe tė proceseve, fenomeneve dhe tė ligjėsive tė saj, dhe nė fund;

   - pėrveē materies si primare, e pakrijuar dhe e pazhdukshme dhe e vetėdijes dhe formave tė shumėllojshme tė saj si pasqyrime tė materies nė lėvizje, askund nuk ka asgjė mbinatyrore dhe hyjnore.

     Sipas materializmit marksist, pėrkatėsisht dialektik dhe humanist tė Marksit, Engelsit, Leninit e marksistėve tė tjerė, kundėrtia midis materies, nė njėrėn anė, dhe vetėdijes apo idesė nė anėn tjetėr, ėshtė absolute vetėm brenda “ēėshtjes themelore tė ēdo filozofie”, ēėshtjes se ē’ėshtė primare – materia apo vetėdija. “Jasht kėtyre kufijve nuk mund tė ketė asnjė dyshim pėr relativitetin e kėtij kontrasti”, tė kontrastit midis materies dhe vetėdijes.

 

4. Idealizmi

 

     Idealizmi ėshtė njė drejtim themelor filozofik, sipas tė cilit, shpirti, fryma, mendja, ideja apo vetėdija ėshtė primare dhe si e tillė, i paraprinė materies ose nė ēfarėdo mėnyre tjetėr e mundėson atė. Natyra, materia dhe sendet materiale janė produkte tė idesė ose tė vetėdijes. Idealizmi filozofik, nė fund tė fundit, presupozon se bota ėshtė krijuar nga ndonjė fuqi jashtnatyrore, mbinatyrore jomateriale, (zoti, idea, shpirti) etj. Idealizmi filozofik nuk mund tė flaket dhe tė lihet anash nė tėrėsi. Kėshtu bie fjala, filozofia e Platonit, Lajbnicit, Hegelit, Fihtes etj., me gjithė idealizmin e saj, pėrmban nė vete elemente dialektike dhe elemente tė tjera pozitive. Mirėpo teza themelore e idealizmit, pozicioni themelor i tij se ideja apo vetėdija ėshtė primare, kurse materia sekondare dhe se, nė fund tė fundit, bota ėshtė e krijuar nga ndonjė fuqi mbinatyrore, e bėnė atė tė papranueshėm pėr filozofinė materialiste pėrgjithėsisht, kurse pėr filozofinė marksiste veēanėrisht. Midis filozofisė idealiste dhe religjionit nuk ka ndonjė dallim parimor. Sipas vetė idealistit mė tė madh tė tė gjitha kohėve, Hegelit, atė qė religjioni e paraqet me anė tė pėrfytyrimeve, filozofia e paraqet me anė tė koncepteve, pėrkatėsisht me anė tė mendimit abstrakt logjik, duke i angazhuar nė mėnyrė selektive tė dhėnat shkencore. Duke e pasur parasysh lidhjen e ngushtė midis idealizmit dhe religjionit, Lenini thotė se idealizmi ėshtė religjion i veshur me petk tė bukur.

 

4.1. Idealizmi objektiv

 

     Idealizmi objektiv ėshtė pikėpamje filozofike idealiste sipas sė cilės ideja, vetėdija apo mendja jo vetėm qė ėshtė primare, por ėshtė edhe objektive. Idealizmi objektiv idenė apo vetėdijen e projekton diku jasht botės dhe mbi tė, jasht kohės dhe hapsirės. Pėrfaqėsuesit mė tė njohur tė idealizmit objektiv janė: Platoni, Toma Akuini, Lajbnici, Hegeli, etj.

     Platoni – i pari e paraqiti nė mėnyrė sistematike konceptin e idealizmit objektiv. Sipas Platonit, ekzisotjnė tri entitete: idetė tė cilat paraqesin qenien e vėrtetė, njėmendėsinė universale dhe tė amshuar, materia e cila ėshtė njė hiē apo njė joqenie, ekzistence e sė cilės ėshtė e mundur vetėm nė atė pėrmasė sa nė tė janė tė pranishme idetė, dhe sendet senzuale tė cilat janė njė pėrzierje e qenies (idesė) me joqenien (materien). Pra bota senzuale dhe sendet nė tė nuk kanė ekzistencė mvehtėsore, ato nuk ekzistojnė pavarsisht nga ideja, por pėrkundrazi, ato varen nga idetė dhe paraqesin produkt tė idesė. Idetė e kėtilla janė jasht dhe pavarsisht prej botės sė dhėnė nė shqisat tona dhe nė vetėdijen subjektive. Secilit gjėsend nė botėn materiale i pėrgjigjet njė ide objektive, prej tė cilės varet ekzistenca e tij. Sendet, dukuritė dhe proceset e botės senzuale janė tė ndryshueshme, jokonstante sepse ato paraqesin vetėm hijen, kopjen apo manifestimin e idesė objektive. Pėrkundrazi, idetė janė konstante dhe tė amshueshme. Kierarkia e gjėsendeve, larmia dhe shumėllojshmėria e tyre, varet nga kierarkia, larmia dhe shumėllojshmėria e ideve si e esencave mė tė thella tė botės senzuale. Ideja mė e lartė sipas Platonit ėshtė ideja e tė mirės, e cila ėshtė burim i ēdo gjėje. “Idenė e tė mirės, pra duhet ta kuptosh si diēka qė sendeve, tė cilat mund tė njihen, u jep tė vėrtetėn dhe shpirtin, i cili njeh, ai jep aftėsinė e tė njohurit. Duke e shpjeguar tė bukurit, Platoni konfirmon se ajo ėshtė njė ide objektive e pandryshueshme ndaj sė cilės trupat, njerėzit, gjėsendet, dukuritė e bukura senzuale janė vetėm imitim, kopje dhe hije e saj. Kjo ėshtė ajo pėr arsye tė sė cilės janė bėrė pėrpjekjet e mėparshme: sė pari qė ėshtė e amshueshme dhe qė as nuk sajohet as nuk shumėzohet, as nuk zhduket madje, qė nuk ėshtė nė njėrėn anė e bukur dhe nė tjetrėn e shėmtuar, as qė sot ėshtė e bukur e nesėr jo, as qė ėshtė e bukur ndaj kėsaj, kurse ndaj atij  e shėmtuar…edhe diēka: kjo bukuri nuk do tė manifestohet si ndonjė fytyrė, as si ndonjė dorė, as si ndonjė gjė qė i takon trupit…por si diēka qė ėshtė vetėm nė vete dhe me vetveten si e njėtrajtshme dhe e amshueshme.

     Lajbnici – ėshtė gjithashtu pėrfaqėsues i idealizmit objektiv. Lajbnici kundron se e tėrė bota, duke filluar qė nga dukuritė mė tė vogla e deri tė ato makrokozmike, ėshtė e pėrbėrė prej monadave. Monadat janė atome shpirtėrore ideore, tė cilėt e pėrbėjnė bazėn mė tė thellė dhe primare tė ēdo gjėje nė botė. Ēdo gjė pėrbėhet  prej monadave. Sendet mė tė thjeshta, mė pak tė zhvilluara, janė tė pėrbėra prej monadave mė pak tė perfeksionuara. Njeriu pėrbėhet prej monadave mė tė pėrsosura, tė cilat kanė aftėsi qė gjėsendet t’i pėrfytyrojnė dhe t’i kuptojnė nė mėnyrė tė qartė. Monada mė e lartė, mė supreme, absolutisht e pėrsosur ėshtė Zoti, ekzistenca e tė cilit sipas Lajbnicit ėshtė evidente nga fakti se nė botė vėrehet cakshmėria e saj. Kjo monadė supreme dhe absolutisht e pėrsosur ėshtė krijuesi i tė gjitha monadave tė tjera duke filluar nga ato mė tė thjeshtat, prej tė cilave pėrbėhet materia inorganike, nėpėr ato pak mė tė pėrsosura, prej tė cilave pėrbėhet njeriu si monadė e vetėdijshme. Sipas Lajbnicit, materia nuk ėshtė realitet siē kundron materializmi, por substancė sekondare dhe e varur prej substancės shpirtėrore tė monadės. Sipas Lajbnicit, Zoti (monada supreme) jo vetėm qė e ka krijuar botėn – natyrėn, shoqėrinė dhe mendjen e njeriut por Ai edhe i rregullon ato, duke e determinuar qė mė parė ligjshmėrinė e saj.

     Hegeli – koka mė universale e shekullit tė kaluar, e ka paraqitur idealizmin objektiv nė mėnyrė mė sistematike dhe mė tė thellė. Bazėn mė tė thellė dhe fillimin e botės e paraqet ideja botėrore. Kjo ide ėshtė absolute, sepse asgjė nuk ekziston dhe nuk mund tė ekzistojė pavarsisht prej saj. Ēdo gjė qė ekziston, prej atyre mė tė voglave e deri te ato mė tė mėdhatė ėshtė vetėm njė manifestim, njė shfaqje e idesė absolute. Natyra si realitet material ėshtė e kushtėzuar dhe e determinuar me kėtė ide. Natyrėn duhet kuptuar – thotė Hegeli – si sistem tė shkallėve, ku secila prej tyre del nė mėnyrė tė domosdoshme prej tjetrės. Kjo nuk don tė thotė se secila, nė mėnyrė natyrore ka dalė prej tjetrės. Njė shkallėsi e tyre e tillė ekziston vetėm nė idenė e brendshme e cila gjendet nė themelin e natyrės. Kritika e Marksit kundėr Hegelit ėshtė kritika mė dėshpėruese. Nė parathėnien e “Kapitalit” Marksi vuri nė pah se Hegeli procesin e tė menduarit, tė cilin e quan ide, e shndėrron nė subjekt mvehtėsor dhe nė krijues tė njėmendėsisė, e cila sipas Hegelit, paraqet vetėm dukurinė e jashtme tė idesė. Hegeli ia doli qė pėrmes dialektikės sė koncepteve tė hamendė dialektikėn e sendeve, dhe pikėrisht, kjo ishte gjeniale nė filozofinė e tij.

 

4.2. Idealizmi subjektiv

 

     Pėrkundėr materializmit dhe me ndryshim nga idealizmi objektiv, tė cilėt pranojnė ekzistencėn objektive (idealistėt tė ideve, materialistėt tė materies), idealizmi subjektiv nuk pranon se ekziston ndonjė gjė objektive. Sipas idealizmit subjektiv, e tėrė bota ėshtė kompleks ndijash apo kombinim i tyre. Nė ēdo gjėsend, dukuri apo proces tė “jashtėm”, vetėdija i rinjeh produktet e saj, ndijat dhe kombinimet e tyre. Konsekuenca logjike e idealizmit subjektiv ėshtė solipsizmi, doktrina sipas sė cilės, ekzistoj vetėm meqė vėrej dhe qė duke vėrejtur, i krijoj gjėsendet. Pėrfaqėsuesit mė tė njohur tė idealizmit subjektiv janė: Xhorxh Berkli dhe Fihte.

     Xhorxh Berkli – ėshtė kundėrshtar i madh dhe i papajtueshėm i materializmit. Pėrgėnjeshtrimin dhe zhdukjen e materializmit Berkli e kundronte si detyrė tė shenjtė tė ēdo njeriu tė ndershėm, sepse materializmin e konsideronte jo vetėm teoretikisht tė gabueshėm, por edhe praktikisht tė rrezikshėm e tė dėmshėm. Prandaj sipas tij, materia nuk mund tė jetė baza dhe esenca e botės… “ju mund, nėse mendoni se ėshtė e pėrshtatshme ta pėrdorni fjalėn materie me tė njėjtin kuptim me tė cilin njerėzit e tjerė e pėrdorin fjalėn asgjė. Kur e kombinojmė ndijen e tė keqes , tė erės sė caktuar, tė shijes sė caktuar, tė formės sė caktuar, ne themi “mollė” por kjo nuk don tė thotė se ekziston ndonjė mollė jashtė tė dhėnave subjektive shpirtėrore. E tėrė esenca idealiste subjektive e filozofisė sė Berklit ėshtė shprehur nė barazimin e tij tė njohur “esse = precipii” qė do tė thotė “pėr tė qenė = pėr tė qenė i(e) vėrejtur”. Kėshtu del se subjekti, duke i vėrejtur gjėsendet, njėkohėsisht edhe i krijon ato, dhe se jasht tė vėrejturit ato nuk kanė kurrfarė ekzistence. Mirėpo nėse ėshtė kėshtu, atėherė ekzistenca e subjekteve tė tjera ėshtė e kushtėzuar me tė vėrejturit e subjektit tjetėr, respektivisht nuk ekzistojnė subjektet e tjera pėrveē atij qė e vėren. Kėshtu, idealizmi i tij subjektiv e shpuri Berklin nė solipsizėm. Berkli e modifikoi tezėn e tij idealiste subjektive dhe zuri tė konfirmojė se pėrveē subjekteve individuale vrojtuese, qė janė e nuk janė, jetojnė e vdesin, vegojnė e flejnė, ekziston edhe njė subjekt universal, i gjithanshėm dhe pėrherė vigjilent, i cili me tė vėrejturit e vet mundėson ekzistencėn konstante tė gjėsendeve. Ishte ky kalim i Berklit nga pozita e idealizmit subjektiv nė atė tė idealizmit objektiv.

     Fihte – e vazhdon mė tutje vijėn e idealizmit subjektiv. Sipas mendimit tė tij, nė filozofi janė tė mundura dy drejtime teorike: dogmatizmi (kėshtu Fihte e quante materializmin) dhe idealizmi. Materialistėt nisen nga qenia dhe arrijnė deri te vetėdija dhe prandaj nuk janė nė gjendje ta shpjegojnė kėtė tė fundit. Idealistėt nisen nga vetėdija dhe sendet e jashtme i shpjegojnė si rezultat i aktivitetit tė lirė tė vetėdijes dhe vullnetit. “Filozofia duhet ta vėj nė pah bazėn e ēdo pėrvoje: prandaj, objekti i filozofisė domosdo gjendet pėrtej ēdo pėrvoje… Mė nė fund, qenia mendore nuk ka asgjė tjetėr, pėrveē pėrvojės; pėrvojė ėshtė ajo qė nė vete pėrmban tėrė materien e mendimit tė tij… Nėse i abstrakton sendet, atėherė e ndal inteligjencėn nė vete, respektivisht ai e abstrakton raportin e saj ndaj pėrvojės; nėse e abstrakton inteligjencėn, atėherė e ndal sendin nė vete. Veprimi i parė quhet idealizėm, kurse i dyti dogmatizėm. Sipas idealizmit subjektiv tė Fihtes, Uni (vetėdija) e determinon dhe e prodhon Jounin (sendet) e jo anasjelltas, siē konfirmon materializmi. Si subjekt absolut, Uni me veprimtarinė e tij tė dlirtė jo vetėm qė paraqet veten, por paraqet edhe Jounin si diēka tė kundėrt me tė.

                                                 

5. Materializmi

 

     Ndryshe nga idealizmi, materializmi filozofik ėshtė njė drejtim themelor filozofik, sipas tė cilit materia ėshtė primare, baza mė e thellė e ēdo gjėje qė ekziston, kurse vetėdija apo ideja ėshtė sekondare. Materializmi filozofik nuk e mohon nė pėrgjithėsi idenė e as rėndėsinė e saj, por vetėm ngulmon nė faktin se materia ėshtė primare kurse vetėdija sekondare.

     Primariteti i materies, dhe sekondariteti i idesė (vetėdijes) do tė thotė se:

   - sė pari ka ekzistuar materia si realitet objektiv, kurse madje, nė njė fazė tė caktuar ėshtė paraqitur vetėdija, mendimi, ideja.

   - Materien nuk e ka krijuar askush, por ka ekzistuar para se tė paraqitet njeriu me vetėdijen e tij, ekziston dhe do tė ekzistojė pavarsisht se ekziston apo jo vetėdija subjektive.

   - Vetėdija nuk ėshtė gjė tjetėr, sic thotė Lenini, veēse produkt i materies.

   - Vetėdija, mendimi apo ideja janė nė njė mėnyrė ose nė njė tjetėr, pasqyrime tė sakta tė botės materiale dhe tė proceseve, fenomeneve dhe tė ligjėsive tė saj, dhe nė fund.

   - Pėrveē materies si primare, e pakrijuar dhe e pazhdukshme dhe e vetėdijes dhe e formave tė shumėllojshme tė saj si pasqyrime tė materies nė lėvizje, askund nuk ka asgjė mbinatyrore dhe hyjnore.

 

5.1. Materializmi naiv

 

     Materializmi naiv ėshtė forma e parė dhe mė elementare e filozofisė materialiste qė zuri fill nė shoqėrinė greke dhe romake. Filozofia e materializmit naiv grek e romak pėrmbante elemente mitike, fantastike e joshkencore, por megjithate nė esencėn e saj ishte filozofi kryesisht materialiste. Pėrfaqėsues tė materializmit naiv janė: Talesi, Anaksimandri, Anaksimeni, Herakliti, Parmenidi, Leukipi, Demokriti, epikuri nė Greqi dhe Lukreci nė Romė. Qė tė tre miletasit (Talesi, Anaksimandri, Anaksimeni) konfirmojnė se baza mė e thellė dhe e parė e botės ėshtė materia dhe se ēdo gjė zanafillėn e ka nė materie. Talesi thoshte se uji ėshtė parashkak i ēdo gjėje. Anaksimandri thonte se baza e ēdo gjėje ėshtė substanca e pafund (e pafukishme) tė cilėn ai e quajti Apejron. Anaksimeni si bazė tė ēdo gjėje dhe parashkak i botės thoshte se ėshtė ajri.

     Njė shkallė mė tė lartė tė materializmit naiv e paraqiti Herakliti. Sipas tij, bota nė esencėn e saj mė tė thellė ėshtė njė zjarr, pra njė materie, qė ekziston objektivisht. “Kjo botė, tė cilėn nuk e ka krijuar askush prej njerėzve dhe askush prej perėndive, ka qenė ėshtė dhe do tė jetė njė zjarr i gjallė, i amshueshėm, i cili me masė ndizet, me masė shuhet”. Herakliti, jo vetėm qė e pranon primaritetin e materies, por kundron se kjo botė lėviz ndryshon dhe zhvillohet pareshtur nė bazė tė luftės sė tė kundėrtave. Sipas tij, lėvizja, ndryshimi dhe zhvillimi janė tė pandarė prej zjarrit dhe tė pareshtur. “Ēdo gjė rrjedh, dhe nė tė njėjtin lum nuk mund tė hyjmė dy herė”.

     Demokriti - gjithashtu ėshtė materialist. Sipas tij, bazėn e ēdo gjėje e pėrbėjnė atomet. Atomet janė thėrrmija tė pandara, tė padukshme dhe tė pazhdukshme materiale, prej tė cilave pėrbėhet ēdo gjė nė kėtė botė. Atomet as nuk janė krijuar, as nuk vdiren, ato janė tė amshueshme. E tėrė bota pėrbėhet prej dy principeve materiale: prej atomeve tė cilat janė “qenie” dhe prej hapėsirės apo zbrazėtisė e cila paraqet ‘joqenien’. Kjo e fundit (zbrazėtia, hapsira) ėshtė kusht i domosdoshėm qė atomet si qenie materiale tė mund tė lėvizin dhe tė zhvillohen. Asgjė nuk mund tė ekzistojė jasht atomeve dhe pavarsisht prej tyre. Shpirti nuk ėshtė i pavdekshėm. Pėr dallim nga Platoni, Demokriti thotė: Shpirti nuk ėshtė gjė tjetėr veēse produkt i materies sė veēantė, respektivisht kombinim i atomeve tė lėmuara dhe tė rrumbullakėta tė cilat duke lėvizur me shpejtėsi e mundėsojnė shpirtin. Me shpartallimin e kėtyre atomeve vdes edhe shpirti. Pėrfaqėsuesi mė i dalluar i materializmit naiv nė Romėn e vjetėr ka qenė pa dyshim Tit Lukreci. Nė vepren e tij “Mbi natyrėn e sendeve” Lukreci dha njė goditje tė rėndė dhe bindėse fesė dhe idealizmit. Lukreci thotė se: Unė do tė flas pėr ligjet madhėshtore nė tė cilat janė mbėshtetur qiell e hyri dhe pėr atomet, se si vetė natyra krijon e rrit dhe ushqen ēdo gjė e si ajo e shkatėrron sėrish. Atomet nė trajtimin e subjektit, ‘materie’ do t’i quajmė “trupa shkajmues” ‘farė tė ēdo qenie’ bile do t’i quajm ‘trupa tė parė’ sepse ēdo gjė pėrbėhet prej elementesh tė tilla primordiale… Kėtej pra rrjedh se pėrveē materies dhe zbrazėtirės apo hapsirės nuk ekziston askund natyrė e tretė. Materializmi naiv antik ėshtė hap i parė nė tė shikuarit e botės me sy njerėzor, shpjegimi i parė i botės, kryesisht nė bazė tė arsyes.

 

5.2. Materializmi metafizik

 

     Fillet e materializmit metafizik i gjejmė nė Greqinė e vjetėr. Parmenidi dhe Zenoni e shtjelluan njė filozofi tipike materiliste metafizike. Parmenidi kundron se bota ėshtė qenie materiale dhe se jasht kėsaj nuk ka asgjė. Qenia – thot Parmenidi – nuk ėshtė krijuar dhe nuk mund tė vdiret, sepse sikur tė ishte krijuar, do tė duhej tė ishte krijuar prej diēkafit tė kundėrt me qenien, pra prej joqenies, kurse kjo e fundit nuk ekziston, nuk mund tė vdiret, sepse sikur tė mund tė vdirej, atėherė do tė mund tė shndėrrohej nė diēka tė kundėrt me qenien, pra nė joqenie, kurse kjo nuk ekziston.

     Zenoni tentoi qė me anė tė “aporive” ta argumentojė pamundėsinė qė me mendje ta kuptojmė dhe ta shprehim lėvizjen dhe zhvillimin e gjėsendeve. Zenoni e hetoi drejt karakterin e kundėrthėnshėm tė lėvizjes dhe tė zhvillimit, por e kundroi gabimisht kundėrthėnshmėrinė si indikatorė tė gėnjeshtrės. Zenoni nuk qe nė gjendje ta shpjegojė racionalisht raportin midis kufishmėrisė dhe pakufishmėrisė, kontinuitetit tė kohės dhe hapsirės, tė ndijes dhe tė mendjes, tė lėvizjes dhe tė qetėsisė etj.

     Materializmi metafizik lulėzoi dhe dominoi kryesisht gjatė shekullit XVI, XVII, XVIII dhe nė gjysmėn e parė tė shekullit XIX. Pėrfaqėsuesit mė tė njohur janė: Spinoza, Hobsi, Bekoni, Lametri, Holbahu, Helveciusi, Fojerbahu etj.

     Sajimin e materializmit metafizik e kanė kushtėzuar shumė rrethana gnoseologjike dhe historike – shoqėrore, ndėr tė cilat mė tė rėndėsishme janė:

   - Procesi i konstituimit tė shkencave tė veēanta si nevojė e shoqėrisė sė re borgjeze,

   - tentativa qė mekanika e mė vonė edhe shkencat e tjera (fiziologjia, biologjia, medicina etj.) tė aplikohen edhe nė sferat e tjera tė njėmendėsisė – nė histori dhe filozofi – tė cilat karakterizohen me ligjshmėritė e tyre specifike, dhe

   - Synimet atėbotė moderne kah kurdisja spekulative e sistemeve tė mbyllura filozofike.

   Me fillimin e sajimit tė raporteve tė reja shoqėrore zuri fill edhe procesi i shkoqitjes sė shkencave tė veēanta nga gjiri i filozofisė, nė kuadrin e sė cilės ekzistonin deri atėherė. Sejcila shkencė e veēantė zuri t’i trajtojė ligjshmėritė e veēanta tė njė sfere: matematika – ligjet e raporteve numerike, gjeometria - marrėdhėniet e trajtave hapsinore, biologjia – qeniet e gjalla, fiziologjia e anatomia - funksionimin e organizmave dhe veēanėrisht atė tė njeriut, astronomia -  ligjet e lėvizjes sė trupave qiellore etj. Materializmi metafizik i cili e kundron botėn si shumė e sendeve, e proceseve dhe raporteve tė izoluara, ėshtė njė anticipim dhe refleks edhe i raporteve tė reja shoqėrore borgjeze, ku njerėzit si individ janė ndėr veti tė izoluar. Materializmi metafizik i ka kryesisht kėto forma tė veēanta: materializmin metafizik spekulativ, materializmin metafizik mekanicist, dhe materializmin metafizik vulgar.

 

5.3. Materializmi dialektik

 

     Materializmi dialektik i Marksit dhe Engelsit ėshtė forma dhe domeni mė i lartė i filozofisė materialiste. Ai nė vete pėrmban tėrė begatitė e rezultateve progresive tė praktikės sociale dhe tė shkencave, tė cilat mendimi njerėzor i ka realizuar deri nė ditėt e sotme. Materializmi dialektik si doktrinė pėr ligjet mė tė pėrgjithshme tė lėvizjes dhe tė zhvillimit tė natyrės, shoqėrisė njerėzore dhe tė mendjes paraqet bazėn e pėrgjithshme dhe fundamentale teorike e metodologjike tė marksizmit si teori e revolucionit socialist, pėrkatėsisht tė kalimit nga shoqėria me klasa nė shoqėri pa klasa. Materializmi dialektik ėshtė njė materializėm i pėrkryer jo nė kuptimin e pėrfunduar, por nė kuptimin e mishėrimit organik tė materializmit me dialektikėn dhe anasjelltas – tė dialektikės me materializmin. Pėrveē asaj se ėshtė unitet i materializmit dhe i dialektikės, materializmi dialektik paraqet njė hap tė madh tė zgjerimit tė tij nė sferėn e historisė, tė shoqėrisė, njeriut e njohjes sė tij. Pikėrisht pėr arsye se ėshtė njėkohėsisht materializėm dhe dialektikė, atij i shkoi pėr dore qė ta shpjegojė nė mėnyrė tė drejtė materialiste jo vetėm natyrėn, jo vetėm materiet dhe sendet e proceset materiale, por edhe atė sferė tė njėmendėsisė, e cila, me gjithė hamendjet gjeniale, aty-kėtu mbeti e panjohur dhe e pashpjegueshme pėr mendimin njerėzor deri te Marksi dhe Engelsi – sferėn e njeriut, tė shoqėrisė dhe tė historisė. Sipas Marksit dhe Engelsit, qenia shoqėrore, respektivisht procesi i njėmendėt i jetės sė njeriut e determinon vetėdijen shoqėrore. Kėshtu zuri fill materializmi historik, respektivisht dialektika materialiste pėr njeriun, shoqėrinė dhe historinė. Nė filozofinė jomarksiste – qoftė materialiste apo idealiste – teoria dhe praktika mbetėn prore dy botėra ndėr vete tė ndara nė mėnyrė tė pakapėrcyeshme. Nė filozofinė marksiste, teoria dhe praktika, nuk janė mė tė ndara. Materializmi dialektik nuk ėshtė vetėm shpjegim i drejtė  i botės, por edhe kėrkesė qė bota tė ndryshohet praktikisht nė tė mirė tė njeriut dhe tė njerėzisė, kėrkesė qė ajo tė humanizohet. Sipas materializmit dialektik, historia dhe praktika nuk janė dy sfera tė ndara, por dy anė ndėr vete tė gėrshetuara nė mėnyrė dialektike tė njė procesi unik tė tė njohurit – tė ndryshuarit tė botės. Materializmi dialektik ėshtė pikpamje botėkuptimore e klasės punėtore si klasė deri nė fund revolucionare, e aftė dhe e gatshme qė t’i mposhtė tė gjitha format e robėrimit dhe tė dehumanizmit tė njeriut. Pra karakteri humanist dhe revolucionar i materializmit dialektik, konsiston nė faktin se ai ėshtė i lidhur me interesat e klasės puntore, synimet historike e sociale, tė cilat janė krijimi i shoqėrisė pa klasa, pėr barabarsi, shoqėri qė njeriut i ofron mundėsinė reale pėr zhvillimin e tij tė gjithanshėm.

 

6. Ontologjia

 

     Ontologjia ėshtė padyshim disiplina mė e vjetėr filozofike. Ajo merret me studimin e ēėshtjes, origjinės, esencės, strukturės, ligjėsive dhe pėrcaktimeve tė pėrgjithshme tė tė qenėt si tė qenė. Edhe pikpamja e Talesit (uji), Anaksimandrit (apejroni), Anaksimenit (ajri), Pitagorės (numri) Heraklitit (zjarri) etj., si paraelemente dhe si qenie tė para dhe mė universale tė botės nė esencė paraqesin qėndrime tė caktuara ontologjike. Tė gjitha pikpamjet e mėvonshme filozofike nė Greqinė antike dhe nė mesjetė i kushtuan kujdes tė madh problematikės sė qenies. Sikurse e tėrė filozofia ashtu edhe ontologjia  nė mesjetė ishte nė shėrbim tė teologjisė dhe u rrek ta shpjegojė tė qenėt e Zotit nė bazė tė posedimit tė konceptit pėr tė. Qeniet e tjera derivoheshin nė mėnyrė deduktive nga qenia mė e lartė, mė e pėrsosur dhe mė reale – nga qenia e Zotit. Fjala ontologji (prej greqishtes sė vjetėr ontos – tė qenė, logos – shkencė, doktrinė) tė parėt e pėrdorėn Rudolf Goklenius dhe Johanes Klauberg, ndėrsa pėr herė tė parė, nė terminologjinė filozofike hyri pėrmes Kristian Volfit. Sipas Volfit, ontologjia si disiplinė filozofike ėshtė pjesa e parė dhe mė e rėndėsishme e metafizikės e cila pėrmban teologjinė racionale, kozmologjinė racionale dhe psikologjinė racionale. Pas dėshtimeve tė gnoseologjizmit dhe aksiologjizmit neokantist etj., nė filozofinė bashkėkohore borgjeze ėshtė bėrė ‘njė kthim kah gjėsendet’, pėrkatėsisht kah ēėshtja e qenies nė pėrgjithėsi. Ēėshtjes ontologjike kujdes tė madh sot i kushtojnė neotomistėt – Zhak Mariten, Etjen Zhilson, Martin Hajdeger i cili ia vuri bazat “ontologjisė fundamentale”, Sartri, Bloh i cili ‘parimin e shpresės’ e konsideron si parim tė vetė qenies. Ndėrkaq sipas Hartmanit nė tė vėrtetė asnjė filozofi nuk mund tė ekzistojė pa disa pikėpamje themelore lidhur me tė qenėt (pa njė pikpamje ontologjike). Ēėshtja e raportit midis qenies dhe mendimit, materies dhe vetėdijes, tė cilėn Engelsi e quan “ēėshtje tė madhe themelore tė ēdo filozofie” ėshtė njė ēėshtje njėkohėsisht ontologjike dhe gnoseologjike. Pikėrisht filozofia e Marksit, e Engelsit dhe Leninit ėshtė sendėrtim i unitetit dialektik tė dialektikės, gnoseologjisė dhe tė logjikės.

 

7. Gnoseologjia

 

     Gnoseologjia (nga greqishtja ‘gnosis’ – njohje, ‘logos’ – shkencė) ėshtė disiplinė filozofikė e cila merret me studimin e ēėshtjes sė mundėsisė, burimeve, mėnyrės, vėllimit, besnikėrisė dhe ligjėsive tė njohjes nė pėrgjithėsi. Elementet e para tė pikpamjeve tė ndryshme gnoseologjike i gjejmė ende tė filozofėt e vjetėr grek. Parmenidi dhe Zenoni theksuan rolin vendimtar tė mendjes nė tė njohurit e sendeve dhe tė raporteve duke e nėnvlerėsuar rolin e shqisave. Demokriti tentoi tė pėrcaktojė rolin si tė shqisave ashtu edhe tė mendjes, sepse, sipas mendimit tė drejtė, njėra pa tjetrėn nuk bėjnė dot. Sofistėt u kushtuan kujdes ēėshtjeve ontologjike dhe tė njohurit, iu qasėn nė mėnyra tė ndryshme rolit tė shqisave dhe tė mendimit nė procesin e njohjes. Protagora kishte pikpamje senzualiste dhe ngulmonte nė mendimin se ‘gjėrat janė tė tilla, siē duken’, se ‘njeriu ėshtė masa e ēdo gjėje – e atyre qė ekzistojnė se ekzistojnė dhe e atyre qė nuk ekzistojnė se nuk ekzistojnė’. Gorgjiu, i pari e vuri nė dyshim mundėsinė e njohjes sė botės duke theksuar se ‘asgjė nuk ekziston’ dhe se ‘edhe po tė ekzistonte nuk mund tė njihet dhe tė shprehet’. Platoni zhvilloi pikpamjen racionaliste sipas sė cilės vetėm arsyeja mund tė jetė burimi i tė njohurit, vetėm kjo mund t’i kuptojė idetė si qenie tė njėmendta. Gnoseologjia si disiplinė e veēantė filozofike ėshtė produkt i filozofisė sė re dhe e pėrpjekjeve tė pėrfaqėsuesve tė saj mė tė  njohur: Bekonit, Hobsit, Spinozės, Lajbnicit, Llokut, Berklit, Hjumit etj. Filozofi anglez Xhon Lloku, autor i veprės ‘Ese pėr arsyen e njeriut’ i pari e shtjelloi nė mėnyrė sistematike problematikėn komplekse tė tė njohurit dhe e pėrcaktoi objektin e gnoseologjisė. Nė veprėn e Kantit ‘Kritika e mendjes sė pastėrt’ kemi njė ndėrrmarrje serioze qė problematika e njohjes nė pėrgjithėsi tė analizohet nė mėnyrė tė izoluar nga objektet e njohjes dhe nga vetė procesi i njėmendtė i njohjes. Lidhur me ēėshtjen e mundėsisė sė njohjes ekzistojnė disa drejtime gnoseologjike: dogmatizmi, skepticizmi, agnosticizmi, fiksionalizmi etj.

     Dogmatizmi – e pranon mundėsinė e njohjes sė botės dhe insiston nė karakterin e padiskutueshėm tė tė vėrtetave njėherė tė pranuara. Pėr tė nuk ka dyshim, luhatje dhe zhvillim.

     Skepticizmi – ėshtė pikpamje gnoseologjike dhe metodė e tė menduarit, sipas tė cilit ēdo gjė duhet marrė me rezervė, duhet shqyrtuar edhe anėt e tjera tė ēėshtjes, sepse nuk ekziston vetėm njė e vėrtetė e pėrmotshme, por mė shumė tė vėrteta relative.

     Agnosticizmi – Esencėn e tė cilit e formuloi Hjumi ėshtė formė radikale dhe ekstreme e skepticizmit.

     Fiksionalizmi – i Fajhingerit konsideron se e tėrė njohja dhe dija jonė nuk ka asgjė tė ngjashme me njėmendėsinė dhe se njohja nuk ėshtė gjė tjetėr veēse njė fiksion.

     Racionalizmi – ėshtė drejtim gnoseologjik i cili e absolutizon rolin dhe vlerėn e mendjes sė njeriut si i vetmi burim i njohjes sė botės. Racionalizmi zuri fill qysh nė filozofinė e Parmenidit, Zenonit, Platonit, u zhvillua nė mėnyrė sistematike nė veprat e dekartit, Spinozės, Lajbnicit etj., kurse nė filozofinė bashkėkohore borgjeze ithtarė tė njohur tė tij janė Edmund Huserli, Gaston Bashlari etj.

     Senzualizmi – i Protagorės, Aristotelit, Kondijakut, Fojerbahut etj., ėshtė drejtim gnoseologjik sipas tė cilit shqisat janė burimi kryesor i ēdo njohje dhe dije e jo mendja.

     Empirizmi - ėshtė pikpamje gnoseologjike qė ngulmon nė pėrvojėn si burim kryesor i njohjes. Kėtė pikpamje e shtjelluan dhe e mbrojtėn Lloku, Hobsi, Berkli etj.

     Intuitivizmi - ėshtė drejtim gnoseologjik qė si burim tė njohjes sė vėrtetė ka intuitėn, tė soditurit e drejtpėrdrejtė nė esencėn e gjėsendeve dhe tė proceseve.

 

8. Etika

 

     Praktika morale ėshtė njėra ndėr format e para tė manifestimit tė jetės shoqėrore tė njeriut si qenie shoqėrore. Me tė dalė nga bota e kafshėve, njeriu filloi tė pėrcaktojė disa sjellje tė vetat dhe tė tjerėve – diēka qė duhet e janė nė rregull dhe diēka qė nuk duhet nuk janė nė rregull. Nėse Hegeli ka tė drejtė kur thotė se forma mė elementare e mendimit filozofik u shpreh nė sentencat morale, atėherė del se ēėshtja morale (etike) bashk me ontologjinė janė problemet mė tė vjetra nė filozofi. Edhe filozofėt e vjetėr  grek krahas ēėshtjeve qė u morėn me kozmosin, substancėn etj., ata u morėn edhe me ēėshtjen etike – e mira, e keqja, e drejta, e padrejta etj. Andaj ėshtė e lidhur ngushtė njohja dhe vlerėsimi, e kėtej edhe vlerėsimi moral, sepse njeriu nuk ka nevojė vetėm tė njohė gjėrat, por edhe synon ta vlerėsojė atė qė e din. Veprat, sjelljet, qėllimet, kriteret dhe vlerat morale u bėnė objekt i analizės sistematike filozofike. Megjithėse shumė filozof para Aristotelit u morėn dhe kontribuan nė ēėshtjet morale (etike) prapėseprap, themelues i Etikės si doktrinė filozofike llogaritet Aristoteli. Etika si disciplinė merret me studimin e ēėshtjes sė burimit, esencės dhe tė funksionit tė moralit. Ē’ėshtė morali, e mira dhe e keqja, e drejta dhe e padrejta, e lejushmja dhe e palejueshmja, detyra morale, vlera etj., tė gjitha kėto janė ēėshtje me tė cilat merret Etika. Tė gjitha pikėpamjet etike mund t’i ndajmė nė pikėpamje etike autonome dhe heteronome. Pikpamja etike heteronome, burimin e ēdo sjellje e gjen jo nė njeriun por si subjekt i moralit diku jasht dhe pavarsisht nga njeriu. Nė etikėn e kėtillė ėshtė etika religjioze, kozmologjike e Heraklitit, Pitagorės, Akuinit etj. Etika autonome, pėrkundrazi konsideron se burimi i ēdo morali dhe veprimi moral gjindet nė vetė njeriun. Pėrfaqėsues mė tė njohur janė Sokrati, Stoikėt, Kanti, Fihte, Marksi etj. Stoikėt thonė se pėr tė qenė i lumtur njeriu, mjafton tė heqė dorė nga interesat dhe ta ruaj autonominė e mendjes. Pėrfaqėsues tipik i etikės autonome ėshtė Kanti. Ai thot se askund nė botė pėr mė tepėr, as jasht saj, nuk mund tė merret me mend asgjė qė pa kurrfar kufizimesh mund tė konsiderohet e mirė, pos vullnetit tė mirė. Vullneti i mirė ėshtė vullneti racional qė mbėshtetet nė mendjen praktike.

 

9. Estetika

 

“Njeriu,  - thotė Maksim Gorki – sipas natyrės sė tij ėshtė artist”.

 

     E bukura dhe arti me shumėllojshmėrinė e tij (vallėzimi, piktura, skulptura, arkitektura, poezia, drama, muzika, etj) prore e kanė preokupuar mendjen njerėzore pėrgjithėsisht dhe filozofike veēanėrisht. Refleksionet e para filozofike lidhur me atė se ē‘ėshtė e bukura dhe e shėmtuara, ajo qė na pėlqen dhe ajo qė nuk na pėlqen, i gjejmė ende  te filozofėt grek tė periudhės kozmologjike – Herakliti, i cili e vuri nė pah relativizmin e vlerėsimeve estetike, Pitagora, qė e theksoi harmoninė si diēka e bukur, Demokriti etj. Sofistėt, Sokrati, e veēanėrisht Platoni me veprat e tij tė famshme “Shteti”, “Hipija i Madh”, “Gostia apo pėr dashurinė”, “Filebi”, Aristoteli me veprat “Poetika”, “Etika”, “Retorika”, etj, sikurse edhe Plotini me veprėn e tij “Eneade”, Toma Akuini etj, ia vunė bazat e njė metafizike, pėrkatėsisht tė njė filozofie tė tė bukurit nė pėrgjithėsi.

     Fjala “estetika” ėshtė paraqitur pėr herė tė parė nė gjysmėn e shekullit XVIII. Nė vitin 1750 Baumgarteni e botoi pjesėn e parė tė veprės sė tij me titull “Aesthetica”. Baumgarteni si nė njėrėn ashtu edhe nė veprėn tjetėr, estetikėn (nga greqishtja “aisthesis – perceptim, ndijim) e pėrcaktoi si shkencė pėr tė njohurit senzual, qėllimi kryesor i sė cilit ėshtė shpjegimi i tė bukurit. Me ndryshim nga tė njohurit racional edhe gnoseologjia “estetika ėshtė … shkenca pėr tė njohurit senzual”, pra ėshtė njė gnoseologji mė e ulėt. (“gnoseologia interior”). Gjatė zhvillimit tė saj historik estetika, pėrkatėsisht filozofia e tė bukurit dhe artit u kuptua dhe u pėrcaktua ndryshe – ndryshe. Sipas Aristotelit, ajo ka pėr detyrė tė bėjė pėrgjithėsime lidhur me krijimtarinė artistike dhe si e tillė ėshtė pjesė pėrbėrėse e filozofisė. Toma Akuini dhe filozofėt e tjerė mesjetarė synojnė qė estetikėn, sikurse edhe tėrė filozofinė e shkencėn nė pėrgjithėsi ta vėnė nė shėrbim tė Zotit dhe fesė.  

     Sipas Kantit, estetika nuk ėshtė tjetėr veēse njė “kritikė e shijes” artistike, kurse Hegeli estetikėn e pėrcaktoi si “filozofi e artit, madje jo e ēdo arti, por e ‘arteve tė bukura’. Tė shumta dhe tė shumėllojshme janė pikėpamjet pėr artin, tė bukurit, komiken, tragjiken, tė madhėrishmen dhe ēėshtjet e tjera me tė cilat merret estetika si doktrinė e posaēme. Tė gjitha kėto pikėpamje tė ndryshme dhe herė – herė tė kundėrthėnshme qė tentojnė ta pėrcaktojnė artin dhe tė bukurėn mund tė ndahen, me kusht qė ta sakrifikojmė saktėsinė dhe ta thjeshtėsojmė ēėshtjen, nė dy grupe tė mėdha: pikėpamjet objektiviste dhe pikėpamjet subjektiviste. Sipas pikėpamjeve estetike objektiviste e bukura dhe baza mė e thellė e artit nė pėrgjithėsi gjendet jashtė subjektit si diēka objektive (harmonia, pėrpjestimi, cilėsia, uniteti, esenca, raporti, ideja etj). Pikėpamja estetike objektiviste presupozon – nė njė mėnyrė ose nė njė tjetėr – se arti ėshtė mėnyrė e caktuar e pasqyrimit, e tė shprehurit dhe e paraqitjes sė tė bukurės objektive. Pikėpamje tė kėtilla estetike kishin Platoni, Toma Akuini, Nikola Bualo, Hegeli, Maksimilian Bek, Zhak Mariten, Etjen Surio etj. Platoni i cili i kushtoi kujdes tė madh ēėshtjes sė tė bukurės dhe artit, tė bukurit, e pėrcakton nė mėnyrė objektiviste dhe idealiste. Tė bukurit ekziston si njė ide objektive, si njėtrajtėsi dhe esencė e amshueshme dhe e pavdirshme e gjėsendeve dhe e dukurive senzuale. Dora, kėmba, fytyra, mali, fusha etj., nuk mund tė jenė tė bukura pėr vete dhe nė vete. Kėto dhe gjėrat e tjera senzuale e tė ndryshme mund tė jenė tė bukura vetėm aq sa participojnė nė ide ose idetė nė to. Arti ėshtė vetėm kopjim ose pasqyrim i sendeve senzuale, tė cilat nė anėn tjetėr, edhe vetė janė kopjim ose hije e ideve tė tyre. Toma Akuini presupozon se bukuria e vėrtetė ėshtė bukuria hyjnore, e cila ekziston pavarėsisht nga njeriu dhe njerėzia. Arti dhe bukuria artistike ėshtė vetėm simbol i tė bukurės objektive hyjnore. Tė bukurit sipas Hegelit, ėshtė manifestim konkret senzual i idesė absolute, e cila paraqet fillimin dhe fundin e ēdo gjėje. Maksimilian Bek, ėshtė i mendimit se e bukura ekziston objektivisht dhe si formė e objektivizuar na ėshtė e dhėnė nė perceptimet tona.

     Pėrkundėr kėtyre, pikėpamjet estetike subjektiviste nisen nga propozicioni se tė bukurit dhe baza e artit dhe e krijimit artistik ekziston vetėm brenda subjektit dhe veprimtarisė sė tij. Pavarsisht dhe jasht subjektit dhe veprimtarisė sė vetėdijes nuk ekziston ndonjė e bukur objektive e natyrore. Natyra, sendet, dukuritė, njerėzit e tė tjera janė tė bukur vetėm nė mbėshtetje tė asaj qė subjekti, vetėdija i kumton tė tillė. Proklamimi i subjektit si i vetmi faktor qė determinon tė bukurit dhe artistiken  sjell medoemos deri te njė relativizėm estetik, i cili nė shumicėn e rasteve ka pėr moto pohimin se “pėr shijen nuk mund tė diskutohet”. Pėrfaqėsues tė subjektivizmit estetik janė: David Hjumi, Imanuel Kant, Viktor Bash, Ditrih Hajnrir Kerler, Teodor Lips etj. Njėri ndėr pėrfaqėsuesit e parė tė pikėpamjes estetike subjektiviste ėshtė David Hjumi, i cili e mohon ekzistimin e tė bukurit nė natyrė. “Tė bukurit – thotė Hjumi – nuk ėshtė veti e vetė sendeve: tė bukurit ekziston vetėm nė vetėdijen e vrojtuesit dhe ēdo vetėdije e vėren njė tė bukur tė veēantė. Subjekti ėshtė i lirė qė ta vėrejė, sipas shijes sė tij, njė tė bukur tė veēantė, i cili nuk ėshtė e thėnė tė jetė patjetėr e bukur edhe pėr subjektet e tjerė”. Sipas Kantit, “fuqia e tė gjykuarit” ėshtė ligjdhėnėse nė lėmin e estetikės sikurse qė mendja ėshtė ligjdhėnėse nė lėmin e natyrės. Principi objektiv i tė gjykuarit estetik ėshtė i pamundur dhe tė pėlqyerit e pėrgjithshėm mund tė jetė vetėm subjektiv. Subjektivizmi etsetik i Kantit, i cili insiston qė tė pėlqyerit duhet tė jetė i pėrgjithshėm, ėshtė i detyruar tė pėrfundojė nė njė formalizėm estetik. Sipas Kantit, “e bukur ėshtė ajo qė pa koncepte pėrfytyrohet si objekt i tė pėlqyerit tė pėrgjithshėm, dhe na pėlqen pa kurrfarė interesi”. Tė bukurit nuk ėshtė cilėsi e qenies, e realitetit tė jashtėm, por diēka qė i pėrshkruhet atij nga ana e subjektit.  

     Si pikėpamjet subjektiviste, ashtu edhe ato objektviste estetike, janė tė njėanshme dhe nuk mund tė pranohen plotėsisht. Ato me tė drejtė kanė theksuar kėtė ose atė anė tė ēėshtjes sė estetikės, artit, tė bukurit, etj, por nuk janė nė gjendje qė ta kuptojnė tėrėsinė e ēėshtjes – veprėn artistike dhe raportin midis subjektives dhe objektives. Kuptohet se tė bukurit nuk mund tė jetė vetėm produkt i vetėdijes sė kulluar, i ndjenjave, sepse me kėtė rast ėshtė e pamundur qė tė shpjegohet fakti se si dhe pėr ē‘arsye disa vepra artistike na pėlqejnė pėrgjithėsisht. Pa vetėdije, pa subjekt nuk mund tė ketė art, por vetė subjekti, vetėdija ėshtė e kushtėzuar nė mėnyrė objektive dhe historike – shoqėrore. Nė anėn tjetėr, natyra dhe fenomenet e saj janė kusht qė njeriu si krijues i artit tė ekzistojė, tė krijojė, tė modulojė, por ato nuk kanė domethėnie pa njeriun. Ėshtė indikativ mendimi i Marksit pėr vetitė estetike tė arit dhe argjendit, sikurse edhe pėr vlerėn dhe ēmimin e mallit. Estetika Marksiste, nė ujdi me filozofinė materialiste dhe dialektike duhet tė niset nga presupozimi se natyra dhe sendet natyrore kanė disa “veti estetike”, janė tė bukura dhe se si tė tilla paraqesin bazėn, piknisjen, stimulimin pėr krijime artistike. “Vetitė estetike” tė sendeve reflektohen, thehen, ndėrmjetėsohen dhe sublimohen pėrmes vetėdijes subjektive tė krijuesit dhe shndėrrohen nė veti estetike tė veprės artistike.

 

10. Aksiologjia

 

     Aksiologjia ėshtė padyshim disiplina filozofike mė e re. Ajo hyri nė strukturėn e filozofisė bashkėkohore borgjeze kah fundi i shekullit XIX dhe fillimi i shekullit XX. Fjalėn aksiologji (nga greqishtja “aksios” – vlerė, “logos” – shkencė, doktrinė) i pari e pėrdori mendimtari franēez P. Lapi, kurse fill pas tij edhe filozofi gjerman Eduard Hartman. Mirėpo themelues i vėrtetė i aksiologjisė ėshtė Herman Loce i cili nė veprėn e tij “Mikrokozmosi” e problematizoi nė mėnyrė sistematike ēėshtjen zaten tė hetuar kaherė nė etikė, estetikė, logjikė, gnoseologji etj, lidhur me vlerat dhe tė vlejturit, dhe kėtė e veēoi si njė problematikė tė veēantė filozofike. Si disiplinė filozofike, aksiologjia merret me studimin e esencės, llojeve, kierarkisė, mėnyrės sė ekzistuarit tė vlerave mė tė pėrgjithshme dhe mėnyrės sė tė vlejturit tė normave, sikurse edhe tė raportit midis vlerave e normave dhe tė njėmendėsisė. Kėshtu e pėrcaktuar si disiplinė filozofike pėr vlerat mė tė pėrgjithshme, aksiologjia i parashtron kėto pyetje: ē‘janė vlerat mė tė pėrgjithshme dhe cili ėshtė raporti i tyre me llojet e tjera tė vlerave; cila ėshtė renditja e vlerave sipas rėndėsisė sė tyre; nė ēmėnyrė ekzistojnė vlerat, cili ėshtė statusi i tyre ontologjik; a ekzistojnė ato vetėm nė mėnyrėn subjektive apo nė mėnyrėn objektive  jasht nesh dhe pavarėsisht nga ne; a mund tė njihen dhe si mund tė njihen ato me anė tė mendjes, arsyes apo intuitės; pėr ē‘arsye vlerat dhe normat vlejnė, kurse antivlerat nuk vlejnė, etj? Duke i parashtruar kėto dhe ēėshtjet e tjera, lidhur me vlerat dhe normat, aksiologjia gėrshetohet me tė gjitha disiplinat e tjera filozofike, e veēanėrisht me etikėn, estetikėn dhe antropologjinė. Mirėpo, ndėrsa etika dhe estetika si disiplina filozofike kanė tė bėjnė me vlerat nė formė tė tė vėrtetės (logjika), tė mirės (etika), tė bukurit (estetika), etj., aksiologjia ka tė bėjė me vlerat mė tė pėrgjithshme si tė tilla, pra me atė ėshtė e pėrgjithshme dhe e pėrbashkėt pėr tė gjitha llojet e vlerave.

     Jo vetėm lidhur me vetė aksiologjinė, por as lidhur me atė qė studjon ajo – vlerat, normat, idealet etj. – nuk ekziston ndonjė pikėpamje, tė cilėn do ta aprovonin tė gjithė filozofėt. Pikėrisht kėta, nė faktin e mospajtueshmėrisė rreth asaj se ē‘janė vlerat, si ekzistojnė ato etj., qėndron njėra ndėr karakteristikat esenciale tė aksiologjisė si disiplinė filozofike, si formė e persiatjes filozofike e cila, pėrkundėr arsyes sė shėndoshė, nuk pranon asnjė pėrkufizim apo tė vėrtetė tė padiskutueshme dhe tė amshueshme. Sipas shpjegimit tė esencės dhe tė mėnyrės sė ekzistimit tė vlerave, dallojmė njė sėrė pikėpamjesh aksiologjike, siē janė neokantizmi, natyralizmi, fenomenologjizmi, neopozitivizmi e tė tjera.

     Aksiologjia neokantiste frajburgiane e Vindelbandit dhe e Rikertit, ēėshtjen e vlerės e trajton nė mėnyrė ideliste –objektive, duke e mohuar ekzistimin real apo psikik tė vlerave dhe tė normave. Midis qenies apo njėmendėsisė, nė njėrėn anė, dhe vlerės, nė anėn tjetėr, nuk ka kurrfarė lidhje apo ngjashmėri. Sipas V. Vindelbandit, vlerat ekzistojnė nė njė botė tė veēantė transcendentale si norma, domethėnie apo tė vlejtur universal. Si tė tilla, vlerat qėndrojnė pėrmbi ligjet e natyrės dhe tė kulturės dhe mėtanė tyre. Hajnrih Rikert vėrteton se “vlerat nuk paraqesin ndonjė njėmendėsi as fizike as psikike. Esenca e tyre qėndron nė domethėnien, e jo nė fakticitetin e tyre”. Me fjalė tė tjera Rikerti ėshtė i mendimit se vlerat nuk kanė tė bėjnė as me objektiven e as me subjektiven, por me njė botė tė veēantė qė ėshtė mėtanė kėtyre. Maks Sheleri vuri bazat e njė aksiologjie fenomenologjike. Sipas Shelerit, vlerat janė fenomene objektive, por nuk varen nga bartėsit e tyre, pėrkatėsisht nga gjėsendet dhe njerėzit. Bartėsi i vlerės mund tė ndryshojė, por, vetė vlera si fenomen objektiv nuk ndryshon. Vlerat nuk mund tė njihen jo me anė tė mendjes, apo tė arsyes, por me anė tė intuitės. Vlerat – thotė Hartmani – nuk janė tjetėr veēse “esenca ideale” qė ekzistojnė nė mėnyrė objektive. Vlerat si “esenca ideale” janė diēka jokohore dhe jashtėkohore dhe kėtu qėndron dallimi i tyre nga qeniet materiale qė janė kohore. Ralf Barton Peri paraqet njė pikėpamje aksiologjike natyraliste. Pėrkundėr antinatyralizmit tė Xhorxh Murit, i cili e mohon lidhjen midis vlerave dhe nevojave, interesave, natyrės sė njeriut e tė tjera, aksiologjia natyraliste e Perit konsideron se vlerat janė objekte tė interesit. Baza dhe burimi i tė gjitha vlerave ėshtė interesi, kurse ky ėshtė vetė njeriu dhe natyra e tij. Jashtė dhe pavarėsisht nga interesi si shprehje e jetės dhe e natyrės sė njeriut nuk mund tė ketė vlera. Pėrkundėr kėtyre dhe shumė pikėpamjeve tė tjera aksiologjike nė filozofinė borgjeze, qė aq shumė e ēmojnė aksiologjinė, neopozitivizmi (Ejer, Karnap, Rasel etj) e mohon mundėsinė qė vlerat tė trajtohen nė mėnyrė shkencore. “E mira”, “e bukura”, “e vlefshmja” etj, sikurse edhe gjykimet lidhur me vlerat pėrgjithėsisht, as nuk mund tė provohen, as tė pėrgėnjeshtrohen. Prandaj, vlerat dhe gjykimet vlerėsore nuk mund tė jenė objekt i analizės shkencore, por vetėm objekt i njė diskripsioni. Sipas neopozitivizmit, ēėshtjet lidhur me vlerat janė “tė pakuptimta”, sikurse edhe ēėshtjet e tjera metafizike filozofike. Aksiologjia ekzistencialiste karakterizohet me njė notė tė theksuar tė subjektivizmit.

     Aksiologjia Marksiste bazat teorike tė sė cilės ia ka vėnė Marksi nė veprat “Manuskriptet ekonomike – filozofike tė vitit 1844”, “Kapitali” etj., nuk e aprovon as objektivizmin (neokantizmi, fenomenologjizmi) as subjektivizmin aksiologjik (pozitivizmin, ekzistencializmin etj) sepse vlerat nuk janė as vetėm objektive, qė ekzistojnė jashtė dhe pavarsisht nga njeriu, as vetėm subjektive, diēka qė krijohet nė vetėdije dhe ekziston vetėm brenda saj pavarėsisht nga raportet, pėrcaktimet, cilėsitė e sendeve, tė dukurive apo tė proceseve. Vlerat janė tė lidhura ngushtėsisht dhe tė kushtėzuara si nga objekti ashtu edhe nga subjekti. Ato janė njėri nga momentet e shumta tė unitetit tė objektit dhe subjektit. “Prandaj, vlera njerėzore janė vetėm ato tė mira, tė cilat – te njeriu – i plotėsojnė interesat njerėzore, nevojat njerėzore, pėrkatėsisht ato interesa, nevoja, dobi tė tėrėsisė optimale konkrete dhe tė qenies njerėzore”. Jovlerat janė ato objekte, raporte, cilėsi qė as nuk i plotėsojnė as nuk i pengojnė interesat e nevojat me tė cilat ėshtė e lidhur tėrėsia dhe qenia e njeriut. Antivlerat janė qenie tė tilla, raporte, cilėsi, qė e pengojnė, madje edhe e zhdukin “tėrėsinė optimale konkrete dhe qenien njerėzore”. Pra, vlerat janė tė lidhura me interesat dhe nevojat, por nuk janė identike me kėto. Vlerat dhe interesat pėrputhen vetėm pjesėrisht ndėr vete.

 

11. Antropologjia

 

     Antropologjia (prej greqishtes “anthropos” – njeriu) ėshtė disiplina mė e re filozofike dhe njėra ndėr mė aktualet nė filozofinė bashėkokohore pėrgjithėsisht. Aktualiteti i antropologjisė filozofike del nga fakti se pėr njeriun asnjė ēėshtje apo problem tjetėr filozofik, teorik ose praktik nuk mund tė jetė mė interesant, mė i drejtpėrdrejtė, i lidhur me tė dhe mė me vlerė sesa vetė ai. Ēėshtja e njeriut si qenie e posaēme ėshtė e pranishme edhe nė ato filozofema e sisteme filozofike, tė cilat verbalisht e mohojnė vlerėn dhe mundėsinė e shqyrtimit teorik filozofik tė njeriut. Mund tė thuhet me tė drejtė se ēėshtja e njeriut, e esencės, e praktikės, e jetės, e domethėnies sė tij, ėshtė ēėshtje fundamentale, ēėshtje e tė gjitha ēėshtjeve filozofike. Qysh nė fillim tė sajimit dhe tė formimit tė mendimit filozofik nė Greqinė e vjetėr skllavopronare njeriu erdh e u bė objekt i rėndėsishėm i analizave dhe i persiatjeve filozofike. Sofisti Protagora ishte i mendimit se e tėrė problematika shkencore e filozofike duhet t’i subordinohet problematikės antropologjike, meqė “njeriu ėshtė masa e ēdo gjėje”. Sokrati insistoi gjithashtu nė njohjen, pėrcaktimin e njeriut si diēka mė e lartė dhe mė me vlerė nė tėrė kozmosin. Sipas Sokratit, detyra e filozofisė nuk ėshtė ta njohė natyrėn dhe fenomenet natyrore, sepse kjo nuk ėshtė e mundur, por ta analizojė njeriun. “Njih vetveten” – ishte maksima themelore e filozofisė sė Sokratit dhe porosia e tij kryesore drejtuar njeriut. Platoni, Aristoteli, Epikuri, stoikėt etj., e analizuan njeriun dhe e pėrcaktuan atė si qenie mendore (Platoni), qenie politike (Aristoteli) etj., por nuk ia dolėn ta hetojnė atė qė njeriun e karakterizon nė mėnyrė esenciale. Pas nėnēmimit tė problematikės antropologjike nė mesjetėn e errėt dhe tė degradimit praktik e teorik tė njeriut si qenie “mėkatqare” dhe e paaftė qė ta njohė tė vėrtetėn pėr botėn, pėr Zotin dhe pėr vetveten, nė kohėn e Renesansės u aktualizua jashtėzakonisht ēėshtja e njeriut, kurse humanizmi dhe individualizmi u bėnė tipare esenciale dhe dominante tė tėrė mendimit teorik dhe filozofik.

     I pari qė u angazhua pėr trajtimin e antropologjisė si dije universale, ishte materialisti i njohur Ludvig Fojerbahu. Sipas Fojerbahut, “filozofia e re (do me thėnė filozofia e tij) e bėnė njeriun, duke pėrfshirė kėtu edhe natyrėn si bazė tė njeriut, tė vetmin objekt universal dhe mė tė lartė tė filozofisė, pra, antropologjia, duke e pėrfshirė kėtu edhe fiziologjinė, shndėrrohet nė shkencė universale. Pėrkundėr idealizmit pėrgjithėsisht, dhe idealizmit tė Hegelit veēanėrisht, i cili njeriun e kupton si njė qenie shpirtėrore, tė ndarė nga natyra, Fojerbahu, njeriun e trajton si qenie tė njėmendtė, tė plotė dhe tė njėsuar me natyrėn. Antropologjia materialiste e Fojerbahut “si shkencė universale”, kurorė e tėrė filozofisė e pėrcakton njeriun si “masė tė mendjes” dhe tėrė asaj qė ekziston. Sipas antropologjisė sė Fojerbahut, “dialektika e njėmendtė nuk ėshtė monolog i mendimtarit tė vetmuar me vetveten, por dialog nė mes tė Unit dhe tė Tisė”. Megjithėkėtė, edhe megjithėse pas Fojerbahut Marksi dhe Engelsi e ngritėn nė shkallėn mė tė lartė mendimin teorik pėr njeriun dhe historinė, prapėseprapė themelues i antropologjisė, si njė disiplinė e veēantė filozofike konsiderohet filozofi gjerman Maks Sheleri. Ai, qysh nė esenė e tij “Lidhur me idenė pėr njeriun” theksoi se “nė njė pikėpamje tė gjitha ēėshtjet qendrore tė filozofisė mund tė reduktohen nė pyetjen: ē‘ėshtė njeriu dhe cila ėshtė pozita e tij nė totalitetin e pėrgjithshėm tė qenies, tė botės dhe tė Zotit”? Nevojėn urgjente pėr themelimin e njė antropologjie filozofike si disiplinė e veēantė filozofike, e cila do ta ndriēonte atė qė njeriun e karakterizon nė mėnyrė esenciale dhe e dallon nga qeniet e tjera, Sheleri e provon me faktin se tri konceptet themelore tė deritanishme pėr njeriun – koncepti ēifut - krishter, i cili njeriun e trajton lidhur me legjendėn pėr Adamin dhe Evėn, greko-romak, sipas tė cilit njeriu ėshtė qenie mendore dhe konceptit natyralist-gjenetik-psikologjik, sipas tė cilit njeriu ėshtė rezultat i zhvillimit evolutiv tė natyrės – nuk kanė mundur tė sigurojnė njė “ide unike pėr njeriun”. Pėr arsye tė paaftėsisė sė kėtyre dhe koncepteve tė tjera, qė ta kuptojnė drejtė qenien e njeriut, njeriu i ėshtė bėrė problem vetvetes mė shumė se kurdoherė mė parė. Edhe pse janė zmadhuar, thelluar dhe begatuar njohuritė e shumta njeriu i sotėm, thotė Sheleri, gjendet i habitur dhe i dezorientuar para “enigmės” sė vetė, enigmės njerėzore. Me qėllim qė tė sigurojė njė “ide unike pėr njeriun” dhe kėshtu t’i evitojė tė gjitha kontestet nė shkencėn e historisė, sociologjisė etj., “iu pėrvesha punės qė nė njė bazė tė gjėrė ta paraqes njė tentativė tė re tė antropologjisė filozofike” – thotė Sheleri. Duke e pėrcaktuar kėtė disiplinė tė re filozofike, Sheleri thekson se “detyra e antropologjisė filozofike ėshtė tė tregojė saktėsisht se si nga struktura themelore e qenies njerėzore … pasojnė tė gjitha monopolet, punėt dhe veprat specifike tė njeriut, siē janė: gjuha, ndėrgjegja, veglat, armėt, idetė pėr tė drejtėn e tė padrejtėn, shteti, qeverisja, funksionet treguese tė artit, miti, feja, shkenca, historia dhe sociabiliteti. Antropologjia filozofike duhet tė pėrgjigjet, pėrveē tjerash, nė pyetjen se “cili ėshtė raporti metafizik i njeriut me bazėn e tė gjitha sendeve”. Pėrveē kėsaj, antropologjia si “shkencė themelore pėr esencėn dhe strukturėn esenciale tė njeriut” ka pėr detyrė tė shpjegojė origjinėn dhe fillimin fizik, psikik dhe shpirtėror tė njeriut nė kėtė botė, sikurse edhe kahjet dhe ligjet themelore, tė zhvillimit biologjik, psikik, shpirtėror-historik dhe social tė tij. Ėshtė meritė e padiskutueshme e Shelerit qė e aktualizoi dhe sėrish e problematizoi problematikėn antropologjike, sikurse edhe ndriēimi i shumė ēėshtjeve lidhur me njeriun. Mirėpo, antropologjia filozofike e tij ėshtė nė esencė idealiste dhe e papranueshme nė tėrėsi. Idealizmi i Shelerit, i cili sikurse edhe shumė mendimtarė borgjez, dėshiron ta kapėrcejė kontraverzėn idealizmi – materializmi, qėndron nė pohimin e tij se ajo qė njeriun e bėnė njeri me ndryshim nga qeniet e tjera nuk ėshtė as mendja, as arsyeja, as praktika, por fryma. Idealizmi i Shelerit dhe i antropologjisė sė tij filozofike shihet sheshazi nė pohimin se njeriu ėshtė kėrkues i Zotit, dhe si personalitet, si qenie frymore i pavdekshėm.

     Antropologjinė filozofike e pėrkrahėn dhe e zhvilluan mė tutje Plesneri, Geleni, Rothakeri, Buberi, Rintelen, Landman etj.  Plesneri konsiderohet me tė drejtė si njėri ndėr themeluesit e antropologjisė bashkėkohore borgjeze. Plesneri dhe Geleni janė nismėtarė tė njė antropologjie filozofike tė veprimit. Sipas tyre, ajo qė e karakterizon nė mėnyrė esenciale dhe qė e dallon nga qeniet e tjera ėshtė veprimi. Plesneri konstaton me tė drejtė se njeriu nuk ėshtė vetėm qenie qė vlerėson, qė mendon, por nė rradhė tė parė, qenie qė vepron. Esenca mė e thellė e njeriut si qenie e posaēme dhe si objekt i antropologjisė filozofike konsiston nė faktin se ai prore synon ta kapėrcejė vetveten dhe gjendjen e tij tė dhėnė. Kėtė synim themelor tė njeriut Plesneri e quan “ekscentricitet”. Njė rrymė e posaēme e antropologjisė bashkėkohore ėshtė e ashtuquajtura “antropologjia kulturore”, pėrfaqėsues tė sė cilės janė Erih Rothaker, Mihael Landman etj. Sipas Landmanit dhe “antropologjisė kulturore” tė tij, njeriu ėshtė njė qenie kulturore, respektivisht njė qenie e kulturės. Kultura, nė anėn tjetėr, nuk ėshtė gjė tjetėr veēse materializim i frymės objektive, e cila mė parė gjendet vetėm nė subjektin. Duke krijuar nė mėnyrė tė lirė vlera kulturore, njeriu nė tė vėrtetė e bart frymėn objektive nė njė substrat tė jashtėm. Sa mė e madhe qė tė jetė kultura objektive si sendėrtim i frymės, aq mė e vogėl do tė jetė kultura subjektive dhe vetė njeriu. Nuk ka dyshim se antropologjia bashkėkohore borgjeze ka meritė jo vetėm qė e aktualizoi antropologjinė filozofike, por edhe pėr arsye se brenda saj janė arritur rezultate interesante nė lidhje me qenien njerėzore. Antropologjia filozofike borgjeze ėshtė kryesisht idealiste, kur e hipostazon vetėdijen dhe subjektiven irracionaliste, kur e pėrcakton vullnetin “praktikėn” si superiore ndaj mendjes.

     Nė krahasim me antropologjinė borgjeze, antropologjia filozofike marksiste, bazat e sė cilės ia kanė vėnė Marksi dhe Engelsi nė veprat e tyre “Manuskriptet ekonomike - filozofike”, “Ideologjia gjermane”, “Familja e shenjtė” etj., pėrmban njė sėrė pėrparėsish teorike – metodologjike dhe ideore. Ndryshe nga antropologjia filozofike borgjeze, e cila ėshtė idealiste, metafizike, irracionaliste dhe pesimiste, antropologjia marksiste ėshtė materialiste – dialektive dhe optimale, meqė presupozon se njeriu i organizuar mirė, drejtė, mund dhe duhet t’i flakė tė gjitha format e tjetėrsimit, tė cilat paraqesin pengesė pėr sendėrtimin e njeriut tė vėrtetė dhe tė humanizmit revolucionar. Antropologjia filozofike marksiste ėshtė njė disiplinė filozofike, e cila merret me studimin e esencės, domethėnies dhe pozitės sė njeriut nė mėnyrė, kuptimit tė jetės sė tij, sikurse edhe mėnyrėn, ligjet dhe format e modifikimit tė “natyrės njerėzore nė pėrgjithėsi” nė fazat dhe rrethanat e ndryshme historike – shoqėrore dhe kulturore. Mendimi themelor prirės i antropologjisė marksiste ėshtė se njeriu paraqet njė qenie tė arsyeshme natyrore – shoqėrore tė tij, njeriu nuk mund tė kuptohet drejt dhe si duhet, meqė pikėrisht praktika ėshtė ajo qė atė e karakterizon nė mėnyrė esenciale.

 

* ) Kėtė studim (pa autor) pėr botim e ka dėrguar njė lexues i pashtriku.org)

 

 

LEXONI:

 

MĖSIMI EFEKTIV I FILOZOFISĖ  NĖ PROGRAMET SHKOLLORE

 

DR.SABRI KIĒMARI:

 

RAPORTI NĖ MES TĖ POLITIKĖS DHE MORALIT

 

Pashtriku.org, 12. 11. 2010

 

...