Ēėshtja shqiptare sot

 

SKENARĖT ME SHQIPTARĖT ENDE NUK KANĖ PĖRFUNDUAR

 

          Shkruan: Akademik Esat STAVILECI

         Prishtinė, 23 shtator 2007

 

Vrojtimet hyrėse

 

          Ndryshe nga zyrtarė dhe analistė, qofshin ata edhe shqiptarė, qė shprehen se me pavarėsinė eventuale tė Kosovės “do tė rrumbullakohet ēėshtja shqiptare”, e vėrteta flet ndryshe. Nė fakt, me zgjidhjen eventuale tė ēėshtjes sė Kosovės do tė zgjidhej vetėm njėra anė e ēėshtjes sė pazgjidhur shqiptare. Segmente tė tjera tė tėra tė ēėshtjes shqiptare do tė ngelnin tė pazgjidhura. Ky shkrim analitik pretendon tė bėjė njė pasqyrė tė pėrgjithshme tė ēėshtjes sė pazgjidhur shqiptare, qoftė nė segmentet e veēuara, qoftė nė tėrėsinė e saj.

 

Si paraqitet ēėshtja shqiptare sot ?

 

          Me gjithė tonėt optimiste tė zyrtarėve dhe analistėve, qofshin ata edhe shqiptarė, ēėshtja shqiptare vazhdon tė paraqitet me shumė tė panjohura tė cilat, secila veē e veē, por edhe tė gjitha bashkėrisht, tėrėsinė e ēėshtjes shqiptare e bėjnė pėrgjithėsisht ende tė panjohur. Njė gjė duhet ta kemi parasysh: skenarėt me shqiptarėt ende nuk kanė pėrfunduar, andaj nuk pėrkon me realitetin pikėpamja sikur ēėshtja shqiptare “ka marrė fizionominė e ēėshtjes sė zgjidhur”. Po t’i hidhet “njė sy” pozitės sė shqiptarėve, kudo qė ata sot janė tė shpėrndarė dhe “tė bėrė pikė e pesė”, do tė mėsojmė pėr padrejtėsitė qė vazhdojnė tė bėhen nė kurriz tė tyre prej vendeve me tė cilat qeverisen dhe pėr mungesėn e gatishmėrisė tė qeverive tė po atyre vendeve pėr tė avansuar statusin kushtetues e juridik tė tyre. E gjithė kjo flet se shqiptarėt ende pėrballen me njė pozitė denigruese nga e cila mund tė dalin vetėm nėse  do tė ndodhnin ndryshime rrėnjėsore nė qėndrimin e vendeve ku mbahen tė sunduar shqiptarėt dhe atyre u njihen, sigurohen dhe mbrohen tė drejtat kolektive kombėtare tė tyre, nė mėnyrė qė tė mos trajtohen si qytetarė tė “rendit tė dytė” ose si “qiraxhinj nė pronat e tyre”. Pozita aktuale e shqiptarėve nė Republikėn e Maqedonisė, nė Serbinė Jugore dhe nė Mal tė Zi, me gjithė gjoja “pėrpjekjet pėr ta ndryshuar nė mė tė mirė atė”, flet pėr njė neglizhim tė qeverive nė kėto tri vende qė tė veprojnė nė pėrputhje me premtimet me tė cilat, shpesh paraqitėn para bashkėsisė ndėrkombėtare, pėr tė pėrfituar ndonjė bonues pėr vetėn e tyre.

 

Pavarėsia e Maqedonisė ndodhi pa u sqaruar mirė

pozicioni i etnikumit shqiptar atje

 

          Nė Republikėn e Maqedonisė mungojnė angazhimet pėr ndriēimin shkencor tė sė drejtės sė shqiptarėve pėr status shtetformues nė rrafshin konstitucional, duke e mbėshtetur atė nė sfondin historik dhe duke pasur parasysh gjithėsaherė strukturėn reale demografike interetnike nė kėtė republikė. C’ėshtė e vėrteta, Republika e Krushevės (1903) paraqet burim tė drejtpėrdrejtė pėr shteformėsim tė shqiptarėve, meqenėse nė tė ata u paraqitėn si subjekt shtetėror dhe element shtetformues. Pėrpjekja qė u bė pėr njė pėrparim tė pozitės sė shqiptarėve nė kėtė republikė me zgjidhjet kushtetuese tė vitit 1974 nuk u jetėsua nė praktikė dhe nuk qe as pėr sė afėrmi nė pėrputhje  as me parimet e proklamuara kushtetuese dhe as me standardet e sė drejtės ndėrkombėtare. Edhe deklarimi i pavarėsisė sė Maqedonisė ndodhi pa u sqaruar mirė pozicioni i etnikumit shqiptar dhe pjesėmarrja e tij nė rregullimin kushtetues tė kėtij vendi, pa u pėrkufizuar premisat dhe raportet brendapėrbrenda formacionit tė ri shoqėror.

          Pėr pasojė, regjimi sllavomaqedonas nuk ndėrtoi njė qėndrim tė drejtė ndaj shqiptarėve etnikė dhe nuk njohi tė drejtat elementare tė tyre, duke mos ngritur njė mekanizėm konsensual qė do tė mund tė ndalonte mundėsinė e majorizimit tė shqiptarėve dhe tė tė drejtave tė tyre qė, formalisht, u njiheshin mė parė, me gjithė pamundėsinė e realizimit tė tyre nė praktikė. Nė kėtė mėnyrė, Kushtetuta e  Maqedonisė e vitit 1991 u bė gjeneratori themelor i krizės nė raportet shqiptaro-sllavomaqedonase, pėr shkak tė pozitės denigruese kushtetuese e juridike tė shqiptarėve nė tė, nė mėnyrė tė veēantė pėr shkak tė trajtimit tė tyre si pakicė kombėtare. Duke u nisur nga nevoja e avansimit tė pozitės kushtetuese e juridike e shqiptarėve nė Maqedoni dhe njohja e tė drejtės sė tyre pėr tė qenė subjekt i barabartė me sllavomaqedonasit nė kėtė republikė, bashkėsia ndėrkombėtare u angazhua pėr njė “marrėveshje historike” ndėrmjet sllavomaqedonasėve dhe shqiptarėve qė, megjithatė, qoftė me parimet dhe zgjidhjet, dhe nė mėnyrė tė veēantė, me zbatimin e tyre nė praktikė, nuk arsyetoi kualifikimin qė iu dha. Marrėveshja e Ohrit nuk i promovoi shqiptarėt si popull autokton, me tipare tė theksuara demografike tė numrit tė tyre dhe tė koncentrimit tė lartė dhe tė gjerė nė trojet e veta etnike si dhe tė pėrbashkėta jetėsore nė kėtė republikė dhe, mbi kėtė bazė, konservoi pėr ta statusin denigrues tė “pakicės kombėtare”, madje “pa i pėrmendur fare”, pėrveē se nė kuadėr “tė bashkėsive” qė pėrbėjnė “shtetin multietnik”, edhe pse shqiptarėt, nė fakt, pėrbėjnė grupin mė tė shquar etnik tek i cili ėshtė rritur vetėdija se ai ėshtė subjekt politik qė, si krejtėsisht i barabartė me popullin maqedonas, ka tė drejtė tė jetė bartės i sovranitetit dhe shtetformues, kėshtu qė Marrėveshja e Ohrit nuk e eleminoi shkaktarin themelor tė krizės nė Maqedoni - trajtimin e shqiptarėve si minoritet.

          Marrėveshja, nė parim, “e pėrligji” pranimin e kufizuar tė gjuhės shqipe si “gjuhė e dytė zyrtare”, edhe pse “pa e pėrmendur fare”, pėrveē se nė kuadėr tė “cilėsdo gjuhė tjetėr tė cilėn e flasin tė paktėn 20 pėr qind e popullsisė”, me gjithė faktin se gjuha shqipe dhe shkrimi i saj, pėrbėjnė gjuhėn dhe shkrimin e rreth dyzet pėr qind tė popullatės sė pėrgjithshme qė jeton nė kėtė republikė  dhe se, mbi kėtė bazė, gjuha dhe shkrimi shqip “pėrmbushin tė gjitha standardet” qė tė jenė krejtėsisht tė barabarta me gjuhėn dhe shkrimin maqedonas. Marrėveshja parashikoi “ndėrmarrjen e aktiviteteve konkrete pėr zgjerimin e pėrfaqėsimit tė pjesėtarėve tė bashkėsive tė cilat nuk paraqesin shumicė nė Maqedoni, si nė administratėn shtetėrore, ushtri dhe ndėrmarrje publike, ashtu dhe nė pėrmirėsimin e qasjes sė tyre nė financimin zhvillimor dhe asktivitetet punuese”, pa i pėrmendur, edhe me kėtė rast shqiptarėt, nė mėnyrė tė veēantė, tė cilėt, ē’ ėshtė e vėrteta, nuk janė fare tė pėrfaqėsuar ose janė tė pėrfaqėsuar nė pėrqindje fare tė pakonsiderueshme, edhe pse, nė fakt, me numrin  e pėrgjithshėm tė tyre, pėrbėjnė njė fuqi tė rėndėsishme popullative nė kėtė republikė, nga e cila mund tė rekrutohen, barazisht me maqedonasit, nėpunės dhe kuadro udhėheqės nė administratėn shtetėrore, ushtri dhe ndėrmarrje publike, edhe pse janė faktor i rėndėsishėm dhe plotėsisht i barabartė politik, ekonomik, shoqėror, demografik, madje dhe rekrutues-ushtarak, me maqedonasit, tė cilėt paraqitėn si “popull shumicė”nė kėtė republikė.

          Sado qė Marrėveshja e Ohrit rezultoi “me njė ēast frymėmarrjeje” tė shqiptarėve, ajo, nė tė vėrtetė, vetėm sa hapi njė proces tė kėrkimit tė tė drejtave tė tyre legale dhe tė ligjshme kombėtare. E ardhmja e Maqedonisė mund tė ndėrtohet vetėm me ripėrkufizimin e saj si shtet i popujve qė nėnkupton njohjen e subjektivitetit shtetformues dhe kushtetues e juridik tė barabartė tė popullit shqiptar nė Maqedoni, si pikėnisje pėr nxjerrjen e njė kushtetute tė re tė saj. Nė Maqedoni duhet tė vendoset njė koncept i ri shtetėror “qė pamundėson dominimin sistemor tė njė etnikumi mbi tjetrin” dhe qė i cilėson shqiptarėt si popull autokton, ai pjesė integrale e popullit shqiptar nė Ballkan, nė hapėsirėn kontinuele gjeografike ku ai jeton nė shumicė etnike, pra qė nuk i cilėson si “pakicė kombėtare”, por si popull me tė drejtėn e vazhdueshme dhe tė pashteruar tė vetėvendosjes kombėtare. Avansimi i statusit kushtetues e juridik tė shqiptarėve nė Maqedoni mbėshtetet mbi njė numėr faktesh tė pakontestueshme historike, politike dhe kushtetuese e juridike.

 - E para, shqiptarėt nė Maqedoni kanė qenė gjithmonė, pra historikisht, element konstitutiv i shtetėsisė sė Maqedonisė, nga Republika e Krushevės (1903), ASNOM (1944) dhe Kushtetuta e Maqedonisė (1974).

 -  E dyta, statusi i shqiptarėve duhet vėshtruar, duhet shtruar dhe duhet zgjidhur, mbi bazėn e kėtyre determinanteve historike, politike dhe kushtetuese e juridike: se ata jetojnė nė trojet e veta etnike dhe janė popull autokton nė ato troje; se ata i veēon kompaktėsia e tyre etnike, territoriale, historike, kulturore dhe gjuhėsore;se ata nė trojet e veta etnike janė popull shumicė; se ata nuk janė dhe se nuk mund tė trajtohet si “pakicė kombėtare” : as pėrnga numri i popullsiė sė pėrgjithshme; as pėr nga shkalla e vetėdijės kombėtare dhe as pėr nga zhvillimi shpirtėror dhe kulturor i tyre.

  - E treta, shqiptarėt nė Maqedoni pėrbėjnė njė grup tė shquar etnik dhe vetėdija e tyre mbi pėrkatėsinė asaj bashkėsie tė vjetėr etnike nuk mund tė injorohet njėanshėm.

 

Kėrkesa e shqiptarėve tė Kosovės Lindore pėr t’u bashkuar me Kosovėn ėshtė  e drejtė legale dhe kombėtare e tyre, e mbėshtetur nė parimin e vetėvendosjes

 

          Shqiptarėt qė jetojnė nė Jug tė Serbisė qė, nė fakt, pėrbėn Kosovėn Lindore, sistematikisht janė rrethuar me represionin dhe dhunėn e pushtetit serb. Represioni dhe dhuna e pushtetit serb nė komunat shqiptare tė Preshevės, Bujanocit e Medvegjės janė rritur nė mėnyrė tė veēantė pas artikulimit tė kėrkesave tė shqiptarėve pėr njė autonomi politiko - territoriale tė tyre, me tė drejtė bashkimi me Kosovėn. Kjo kėrkesė e tyre u shpreh nėpėrmjet tė njė referendumi tė mbajtur me 1 e 2 mars 1992. Regjimi serb shqiptarėt e kėtyre trevave asnjėherė nuk i ka trajtuar si subjekt tė rėndėsishėm politik nė mėnyrė qė tė pėrfillė kėrkesat legale dhe legjitime tė tyre. Pėrkundrazi, ka shuar me represion dhe me dhunė ēdo pėrpjekje tė shqiptarėve pėr avansimin e pozitės politike e kombėtare tė tyre, edhe pse ata, nė fakt, pėrbėjnė shumicėn e popullsisė nė ato territore. Pretendimet e Serbisė pėr “tė mbajtur nėn pushtim” Kosovėn Lindore nuk mund t’i qėndrojnė kohės sepse, mė nė fund, komunat shqiptare tė Preshevės, Bujanocit e Medvegjės “ i janė bashkėngjitur Serbisė” nė kohė paqeje, e jo si pasojė lufte. E drejta e popullit pėr vetėvendosje nuk konsumohet me njė herė. Shqiptarėt e Kosovės Lindore gjithnjė e mė shumė po theksojnė pėrkushtimin e tyre pėr t’i (ri)lidhur fatet me Kosovėn, duke mos e konsideruar  Serbinė, as  si shtet tė vetin, as si ombrellė sigurie pėr tė ardhmen e tyre. Serbia, nė tė vėrtetė, ėshtė sjellur dhe vazhdon tė sillet armiqėsisht ndaj shqiptarėve etnikė dhe ky fakt pėrbėn thelbin e krizės nė marrėdhėniet e shqiptarėve dhe tė serbėve dhe e bėn shumė tė themeltė kėrkesėn e tyre pėr t’iu (ri)kthyer etnisė sė vet. Madje, madje, kėrkesėn e shqiptarėve  pėr t’u bashkuar me Kosovėn nuk duhet konsideruar si vetėm dhe kryesisht,  kundėrpėrgjigje tė tyre represionit dhe dhunės qė kanė ushtruar dhe vazhdojnė tė ushtrojnė serbėt mbi ta, por si e drejtė legale dhe kombėtare e tyre, e mbėshtetur nė parimin e vetėvendosjes, tė prononcuar edhe nė tė drejtėn ndėrkombėtare, si faktori mė pėrcaktues pėr fatet dhe tė ardhmen e popujve tė rrezikuar.

 

Shqiptarėt nė Mal tė Zi vazhdojnė tė trajtohen si qytetarė

 tė rendit tė dytė, nuk mund tė injorohet as e

drejta e tyre pėr vetėvendosje

 

          Me gjithė ca nismave qė janė ndėrmarrė pėr tė pėrmirėsuar pozitėn e shqiptarėve nė Mal tė Zi, ata vazhdojnė tė trajtohen si qytetarė tė rendit tė dytė dhe tė jenė tė privuar nga liritė dhe tė drejtat kolektive kombėtare. E kaluara e shqiptarėve nė kėto troje ishte e hidhur, po sikurse qė mbetet denigruese pozita e tashme e tyre kushtetuese e juridike, ndėrkohė qė pushteti malazias shtihet i shurdhėr pėr shumė kėrkesa legale dhe tė ligjshme tė shqiptarėve pėr emancipimin qytetar e kombėtar tė tyre, kėshtu qė ata pėrherė ndihen tė diskriminuar nė raport me malaziasit. Pėrfaqėsimi i shqiptarėve nė pushtet dhe nė jetėn publike pėrgjithėsisht ėshtė fare i pakonsiderueshėm. Duke u nisur nga fakti se ata jetojnė nė trojet e veta etnike, nė njė rrip tė pandėrprerė territorial me shqiptarėt e tjerė nė Ballkan, nuk mund tė injorohet kėrkesa e vazhdueshme e tyre pėr ndryshimin e  statusit kushtetues tė tyre nė mbarė republikėn, veēanėrisht pėr zgjerimin dhe forcimin e pushtetit lokal nė trevat ku pėrbėjnė shumicėn e popullsisė, po sikurse qė nuk mund tė injorohet as e drejta e tyre pėr vetėvendosje, nė kushtet dhe rrethanat, qė mund t’i krijojė e ardhmja e Ballkanit dhe e popujve qė jetojnė nė tė.

 

Ēėshtja  ēame mbetet e hapur, por e paaktualizuar as

sa duhet dhe as si duhet nga shteti shqiptar

 

          Kapitull mė vete paraqet ēėshtja ēame. Ajo ndonjėherė pėrmendet sa ”ndėrgjegje pėr tė larė”. Prania e shqiptarėve nė Greqinė fqinje ėshtė shumė e hershme. Shqiptarėt etnikė banojnė prej mijėra vjetėsh nė trojet e tyre, tė cilat janė nė vazhdimėsi tė pandėrprera me territorin e Shqipėrisė dhe tė cilat kanė qenė pėr mijėra vjet pjesė pėrbėrėse e territorit shqiptar, pavarėsisht nga kufijt qė u vendosėn nė vitin 1913. Ēėshtja  ēame mbetet e hapur, por e paaktualizuar as sa duhet dhe as si duhet nga shteti shqiptar. Ka mbetur i pazgjidhur problemi i pronave tė shqiptarėve nė Ēamėri, po sikurse qė ka mbetur i pazgjidhur problemi i njohjes nė shkallė tė kėnaqshme tė tė drejtave gjuhėsore, kulkturore e kombėtare tė shqiptarėve qė banojnė krahinat e Ēamėrisė, Kosturit dhe Follorinės.

 

Kosova dhe Shqipėria (ekstrakt nga njė studim mė i gjatė)

 

          Panorama e pėrgjithshme e ēėshtjes shqiptare, qoftė edhe me kėtė rast, kur fokusimi ėshtė bėrė nė disa prej segmenteve tė tjera tė veēuara  tė saj, nuk mund tė rrumbullakohet pa njė vėshtrim tė shkurtėr pėr Kosovėn dhe Shqipėrinė.

          Pėr Kosovėn janė krijuar dy ndjenja tė skajshme, njėra shumė optimiste dhe tjetra pafundėsisht pesimiste. Dalja duhet kėrkuar nė rrjedhat qė ka marrė dhe qė mund tė marrė procesi i zgjidhjes sė ēėshtjes sė Kosovės. Problemi i Kosovės “ėshtė shkoqur” nga tėrėsia e ēėshtjes shqiptare, si pėrbėrės shumė i rėndėsishėm i saj dhe me shumė ndikim nė ruajtjen e saj, nė rast tė pavarėsimit eventual tė Kosovės. Ēdo zgjidhje tjetėr qė nuk do tė rezultonte me pavarėsinė e Kosovės nė tėrėsinė e kufijve tė saj, do tė dėmtonte tėrėsinė dhe do tė zvogėlonte mundėsitė e mbrojtjes sė saj. Ēmimi  qė po paguajnė shqiptarėt e Kosovės pėr tė akomodaur pakicat, veēanėrisht atė serbe, bartin me vete rrezikun e invalidimit tė shtetit eventual. Sado qė thuhet se prania ndėrkombėtare nė Kosovė do tė jetė me “karakter tė lehtėsimit” tė bėrjes sė shtetit, ajo mund fare lehtė tė shndėrrohet nė tė kundėrtėn: nė pengesėn e “bėrjes dhe tė funksionimit tė tij”, qoftė nė kuptimin politiik, qoftė nė kuptimin gjeografik. Kosova, pra, vetvetiu, ende paraqet  “njė barrė  shtesė” pėr ēėshtjen shqiptare dhe ruajtjen e tėrėsisė sė saj.

          Shqipėria po kalon nėpėr njė periudhė nė tė cilėn konsolodimi i rendit demokratik  dhe ndėrtimi i shtetit ligjor paraqesin detyrė mbi detyrat. Shqipėria duhet tė kalojė prej “demokracisė sė qeverisur” nė “demokracinė qeverisėse”. Pėr kėtė qėllim, nė Shqipėri duhet “ndėrtuar” njė katėrkėndėsh nė tė cilin, nė ēdo kėnd tė tij, do tė vendosen koha, shteti, populli dhe qeveria. Sipas njė aforizmi tė vjetėr, koha ėshtė, shprehur nė mėnyrė figurative, deti, shteti ėshtė anija, populli ėshtė era, ndėrsa qeveria ėshtė vela. Shqipėria ėshtė para mundėsisė qė “tė korigjojė tė kaluarėn”. Njė porosi duhet mbajtur para vetes: ėshtė shumė mė mirė tė korigjosh sė pari, se tė gabosh sė dyti.

          Shqipėria ka edhe njė “detyrė shtesė”: qė tė interesohet pėr fatet e shqiptarėve kudo qė janė tė shpėrndarė. Zhvillimet nė Kosovė dhe ato nė lidhje me segmentet e tjera tė veēuara tė ēėshtjes shqiptare Shqipėria nuk mund dhe nuk duhet t’i vendos “nė kallėpe tė thjeshta e tė pėrdorura politike”. Nuancat me tė reja tė zhvillimeve politike kėrkojnė prej Shqipėrisė “pozicionime mė tė zhdėrvjellta, duke e qėruar strumbullarin e politikės  shqiptare nga nyjet e lėkurat e panevojshme qė janė ruajtur pėr shumė kohė”.

 

Si duhet tė paraqitet diplomacia shqiptare ?

 

          Nuk ėshtė detyrė e diplomacisė shqiptare heshtja e saj pėrballė pozitės ende tė katandisur tė shqiptarėve nė tė gjitha vendet ku ata janė tė shpėrndarė. Nuk ėshtė kjo kohė e miratimit, nga ana e saj, e nėnēmimit qė i bėhet shqiptarėve nė trojet etnike tė tyre. Tė kundėrtėn, ėshtė kohė e ngritjes sė zėrit, nga ana e saj, pėr pėrmirėsimin e pozitės kushtetuese e juridike tė shqiptarėve nė vendet ku ende mbahen tė sunduar nga tė tjerėt. Diplomacia shqiptare nuk mund tė arsyetohet me atė se gjoja “ėshtė e zėnė” me ēėshtjen e Kosovės, ndėrkohė kur edhe pėr tė nuk ėshtė duke bėrė ndonjė “punė tė madhe”, pėrveē deklarimeve verbale “nė mbėshtetje tė pavarėsisė sė saj”.

          Thuhet me tė drejtė se ai qė ia di rendin heshtjes, ia di edhe rendin e fjalės. Nuk ėshtė kjo kohė e heshtjes sė shqiptarėve, veēanėrisht e diplomacisė shqiptare. Shqiptarėt duhet tė ndryshojnė raportet nėpėr tė cilat kanė kaluar deri mė sot. Ndihet nevoja pėr njė bashkėpunim mė tė fuqishėm dhe tė bashkėrenduar, nė mėnyrė qė tė mos ndodhin “gabime nė hapa”, ēfarė, ē’ėshtė e vėrteta, janė bėrė nė tė kaluarėn tonė. Diplomacia shqiptare do tė duhej nga njė “defansivė e skajshme” tė kalojė nė “ofensivė tė hapur”. Ajo do tė duhej, edhe vetė, tė vepronte “e bashkuar”, si njė “tėrėsi unike” dhe tė formėsonte qėndrime tė pėrbashkėta, qoftė edhe pėr zgjidhje tė veēanta. Vetėm nė atė mėnyrė do tė mund tė mbrohej tėrėsia e ēėshtjes qė, megjithate, do tė duhej tė paraqiste kryefjalėn e mendimit tonė politik, edhe nė kohėn e pėrballjes me segmente tė veēuara tė saj. Duhet parė se a ka nevojė dhe ku mund tė bėhen korigjime eventuale qė tė mos pėsojė tėrėsia e ēėshtjes.

 

Vrojtimet mbyllėse

 

          Njė varg i tėrė rrethanash, tė brendshme dhe tė jashtme, shtrojnė nevojėn pėr njė mobilizim tė shtuar kombėtar brendashqiptar. Ruajtja e tėrėsisė sė ēėshtjes, edhe me rastin e pavarėsimit eventual tė Kosovės, do tė duhej tė ishte bazament i ēdo pėrcaktimi tė pjesshėm, qoftė ai edhe kalues, siē do tė jetė, sipas tė gjitha gjasave, edhe statusi i ardhshėm i Kosovės. Ajo qė do tė duhej tė ndėrgjegjėsonte shqiptarėt sot ėshtė qė tė kuptojnė ndėrlikueshmėrinė e proceseve  politike qė po ndodhin me ne dhe rreth nesh, ndėrlikueshmėrinė e shkaqeve qė sollėn kėtė gjendje nė tė cilėn ndodhemi dhe ndėrlikueshmėrinė e masave qė duhet ndėrmarrė pėr pėrballimin e saj dhe pėr kushtet dhe pėr rrethanat nė tė cilat duhet tė ndėrmeėrren ato masa.

          Shqiptarėt do tė duhej tė pėrfitonin nga disa rrethana lehtėsuese nė favor tė zgjidhjes sė ēėshtjes shqiptare, qoftė nė segmente tė veēuara tė saj, siē ėshtė rasti me Kosovėn, qoftė nė tėrėsinė e saj. Askush nuk do tė pėrshkruaj terapinė mė mirė se ne pėr vetėn tonė. Ne vėrtetė asnjėherė nuk kemi pasur mė shumė njerėz tė mendjes dhe tė dijes, por mendjen dhe dijen do tė duhej ta shfrytėzonim  nė mėnyrė racionale nė rrafshin kombėtar. Nuk ėshtė vėshtirė tė gjykohet se vėmendje e dorės sė parė do tė duhej t’i kushtohej diplomacisė sė tė ardhmes sė shqiptarėve. Kohėt do tė jenė tė atilla si do t’i krijojmė vetė.